Buvęs Izraelio prezidentas ir Nobelio taikos premijos laureatas Šimonas Peresas
Šimonas Peresas – turintis Baltarusijos šaknų buvęs Izraelio Valstybės prezidentas, Vilniaus garbės pilietis gimė 1923 m. rugpjūčio 2 d. (yra nurodomos ir kitos datos – rugpjūčio 15 d. ir rugpjūčio 16 d.) apie šimtą kilometrų nuo Lietuvos sostinės nutolusiame mažame Višnevo miestelyje. Jo tėvas prekiavo polimerinėmis medžiagomis, mama dėstė rusų kalbą ir buvo bibliotekininkė. Nuo vaikystės Šimonas Peresas rašė eilėraščius ir nepaliko savo literatūrinės kūrybos net tapęs politiku. Izraelyje jo knygos turėjo pasisekimą (viena iš jų buvo parašyta moters slapyvardžiu). 1994 m. už indėlį siekiant taikos Artimuosiuose Rytuose, Šimonas Peresas buvo paskelbtas Nobelio taikos premijos laureatu. Nuo 90-ųjų metų pradžios jis du kartus lankėsi Baltarusijoje. Nepaisant to, kad iš Višnevo jis išvyko būdamas dar vaikas, savo pirmojo vizito metu iš karto atpažino tą vietą, kurioje stovėjo jo tėvų namas ir tą šulinį, iš kurio jo šeima sėmė vandenį.
Šimonas Peresas mirė 2016 m. rugsėjo 28 d. Jo laidotuvėse dalyvavo daugiau nei 80 prezidentų, Vyriausybių vadovų, karališkų šeimų narių ir žinomų pasaulyje politikų.
Iš 112.ua publikuotų prisiminimų apie Šimono Pereso gyvenimo kelią (sutrumpinta).
,,Kai kada manęs klausia: jeigu žvilgtelėti atgal, kokios buvo pačios didžiausios jūsų klaidos? Aš atsakysiu: mes galvojome, kad turime dideles svajones. O dabar suprantame, kad jos buvo jau ne tokios didelės. Svajokite apie didelius dalykus. Kuo didesnė jūsų svajonė, tuo daugiau jūs pasieksite.“
(Šimonas Peresas)
Šimonas Peresas – žmogus-legenda. Jo politinė karjera tęsėsi daugiau nei 70 metų, pusantrų metų jis buvo seniausiu vadovaujančiu valstybei vadovu pasaulyje. Ne vienus metus buvo Kneseto deputatu – į jį nepertraukiamai rinktas nuo 1959 iki 2007 m., du kartus ėjo Izraelio Premjero pareigas, buvo 12 ministrų kabinetų sudėtyje, 11 knygų ir daugybės publikacijų bei straipsnių politinėmis temomis autorius. Šimonas Peresas po savęs paliko didelį palikimą. Net ir baigiantis jo žemiškai kelionei buvo aktyvus ir turintis tikslą. ,,Žmonės klausia manęs, kaip išlikti aktyviu. Tai labai paprasta. Skaičiuokite savo pasiekimus ir svajones. Jeigu jūsų svajonių daugiau negu pasiekimų – reiškia jūs vis dar jaunas. Jeigu atvirkščiai – jūs senas,“ – sakė jis.
Peresų šeimoje kalbėjo hebrajų, jidiš ir rusų kalbomis, o Šimonas mokykloje papildomai mokėsi dar ir lenkų kalbos. Didelę įtaką būsimo prezidento gyvenimui padarė jo senelis iš motinos pusės – rabino Chaimo palikuonis iš Voložino – rabinas Girša Melceris. Pasak Šimono Pereso, senelis buvo jo išminties gelmė. Senelio dėka Šimonas visam gyvenimui pamilo poeziją ir devynerių metų pradėjo rašyti eilėraščius. Kai kuriuos iš jų tėvai nusiuntė Chaimui Nachmanui Bialikui [garsus poetas ir vertėjas (ne tik Vakarų Europos literatūros klasikos, bet ir žydų liaudies dainų į hebrajų kalbą), naujosios hebrajų literatūros klasikas, vienas iš literatūros vaikams hebrajų kalba pradininkų – G. R.]. Tėvas labai didžiavosi, kai nuo jo buvo gautas laiškas, kuriame nacionalinis poetas išskyrė berniuko talentą. Meilę poezijai Šimonas Peresas išsaugojo visą savo gyvenimą: vėliau, jau Izraelio Valstybėje, jis publikavo savo literatūros kūrinius, tame tarpe ir populiarųjį, parašytą moters slapyvardžiu, reportažų seriją ,,Iš moters dienoraščio.“
Daug Višnevo miestelio žydų buvo sionistai, laukę palankios galimybės emigruoti į Palestiną. 1931 m. tokia galimybė pasitaikė Šimono tėvui. Per du metus tapęs turtingu iš prekybos grūdais ir pajutęs, kad tvirtai stovi ant kojų, jis pas save išsikvietė žmoną ir vaikus. 1933 m. pavasarį motina su Šimonu ir jo jaunesniuoju broliu Geršonu apsigyveno su vyru Palestinoje. Visi Višnevo miestelyje pasilikę Šimono Pereso artimieji (įskaitant rabiną Melcerį) žuvo Holokausto metu: nacistai vietos žydos suvarė į sinagogą ir ją sudegino.
,,Mums sakė, kad viskas pasikeis, tačiau mes nežinojome, kokie pokyčiai laukia mūsų. Mes Erec-Izraelį įsivaizdavome fantazijose. Kai kada iš jo mums atsiųsdavo nuotraukas, kai kada – apelsinus. Bet tai labai skirtingi dalykai – valgyti atvežtą apelsiną ir įkvėpti žydinčių apelsinų plantacijų kvapą…Aš iš svetimos šalies atvykau į šalį, apie kurią svajojau,“ – prisimindavo Šimonas Peresas apie savo pervažiavimą į Palestiną.
Tel Avive Šimonas baigė pradinę ir vidurinę mokyklas, vėliau mokėsi darbo mokykloje, kurioje susipažino su savo būsima žmona Sonia Gelman. Gavęs diplomą kelis metus dirbo kibucuose. Jis galėjo tapti agronomu arba veterinarijos gydytoju, bet jo likimas nutarė kitaip.
Šimonas tapo sionistinio judėjimo aktyvistu ir būdamas 18-os jau buvo jaunimo organizacijos ,,Dirbantis ir besimokantis jaunimas“ sekretoriumi.
<…>.
Ben Gurionas [pirmasis Izraelio Valstybės Ministras Pirmininkas – G. R.] buvo Šimono Pereso herojus. Jis žavėjosi jo kryptingumu, analitiniu protu, kovotojo temperamentu ir, svarbiausia, gebėjimu priimti sprendimus.
<…>.
1940-ųjų pabaigoje Šimonas Peresas pradėjo dirbti Gynybos ministerijoje jos generalinio direktoriaus padėjėju. Šiose pareigose juo ir susidomėjo Ben Gurionas – tuometinis Vyriausybės vadovas. Jis prisiviliojo Šimoną Peresą į štabo krypties darbą, neišleido į karinę tarnybą, dėl ko Šimonas Peresas ilgai kentėjo politinių oponentų priekaištus.
Ben Gurionas įsakė 27-erių metų darbuotoją Šimoną Peresą išsiųsti į JAV. Čia jis sėkmingai suderino pareigas ir mokymąsi Harvarde.
Iš JAV Šimonas Peresas sugrįžo 1952 m. ir buvo paskirtas į naujas pareigas – Gynybos ministerijos generaliniu direktoriumi. Tada būdamas 29-rių, jis tapo pačiu jauniausiu šios institucijos vadovu.
<…>.
Per dešimt tarnybos šiose pareigose metų jis charakterizuotas (ir giriant, ir smerkiant) kaip ,,vykdytojas“, ,,technokratas Nr. 1“, ,,modernizacijos teisuolis“. Jis suvaidino lemiamą vaidmenį kuriant Izraelio aviacijos, elektronikos ir gynybos pramonę, realizavo mokslinį-tiriamąjį karinės srities darbą.
Šimonas Peresas padėjo nemažai pastangų ieškodamas galimybių aprūpinti kariuomenę tais ginklais, kurių gamyba nebuvo įmanoma šalies viduje. Jau 1954 m. jam pavyko padaryti užsakymą pirmiems lėktuvams ir tankams iš Prancūzijos. <…>.
1959 m. Izraelyje įvyko rinkimai į 4-ojo šaukimo Knesetą. Rinkiminės kompanijos metu Šimonas Peresas suformulavo savo ,,politinį-techninį“ kredo: ,,Izraelio teritorija į ilgį gauta jo kareivių ir valstiečių. Savo teritorijos į plotį jis neteko dėl esančių arabų šalių. Izraelio aukštis – jo mokslininkų ir inžinierių pasiekimuose, švietime ir bendrame intelektualumo lygyje.“ <…>. Šimonas Peresas buvo išrinktas į Knesetą ir paskirtas Gynybos ministro pavaduotoju. <…>. Izraelio spauda ji vadino kylančia politinio gyvenimo žvaigžde. <…>.
Iš tikrųjų dideliu politiku Šimonas Peresas tapo po sukrečiančio Jom Kipuro karo 1973 m. spalį, kai vėl sugrįžo į Gynybos ministeriją ir užėmė jos ministro postą. <…>.
1984 m. rugsėjį Šimonas Peresas tapo Izraelio Valstybės Ministru.
2007 m. birželio 13 d. Šimonas Peresas buvo išrinktas Izraelio Prezidentu.
Trisdešimt gyvenimo metų Šimonas Peresas paskyrė tam, kad užliptų į politinės ir valstybinės piramidės viršūnę. Ši kova jį užgrūdino, padarė nepažeidžiamu išpuoliuose ir įžeidžiant. Susidūręs su priešininku jis įrodydavo, kad yra puikiai save valdantis žmogus, kuris neduoda valios emocijoms, pykčiui ar savimeilei bei niekada nerodo savo privalumo. Šimono Pereso darbuotojai didžiuojasi tuo, kad jis išsiskyrė greitu ir originaliu mąstymu, nepalenkiamu užsispyrimu siekiant tikslo.
Šimoną Peresą vadino žmogumi iš ateities. Jis sakydavo, kad jo Izraelyje dar negali suprasti. Tačiau negalima nepaminėti Šimono Pereso atvirumo ir jo progresyvumo. Jis filmuodavosi juokinguose klipuose, bet išlikdavo filosofu. Kai Šimonui Peresui buvo 85-ir, jis parašė eilėraštį apie taiką ir nusiuntė į vieną iš poeziją publikuojančių portalų. Kažkas sukūrė muziką – taip gimė malda taikai, kurią atliko garsus Italijos tenoras Andrea Bocelli.
,,Mane klausia: aš optimistas ar pesimistas. Mano atsakymas: optimistai ir pesimistai miršta vienodai, o gyvena skirtingai. Ir jeigu aš galėčiau pasiūlyti žmonėms kaip gyventi – pasiūlyčiau kaip optimistams,“ – sakė Šimonas Peresas.
Šaltinis: evrejskaja-panorama.de, 112.ua.
Nuotrauka: 112.ua.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.