Aš buvau Nr. 99176

Anatolijus Vanukevič


Ištraukos  iš Anatolijaus Vanukevič prisiminimų apie nevaikišką patirtį Aušvico, Gross-Rozeno ir Nordhauzeno mirties koncentracijos stovyklose.


Aš negaliu pamiršti 1943–1944 m. gyvenimo Aušvico koncentracijos stovykloje epizodų. Prieš akis – kartuvės Appel Place ir ,,staklės“, ant kurių gaudavome smūgių ,,porcijas“. Man teko praeiti ir ,,Politische Abtielug“ – politinį skyrių, kuriame bizūno smūgiais mane ,,apdovanodavo“ buvęs koncentracijos stovyklos komendantas oberšturmbanfiureris Rudolfas Gesas. Iš mano atminties neišsitrynė baltą chalatą dėvėjęs gydytojas – sadistas Josefas Mengele, ant kurio sąžinės begalinės vaikų aukos. Aš jau daug metų kartu su savimi nešiojuosi šių dviejų išgamų portretus, kad parodyčiau žmonėms. Su manimi visada ir 1943 m. vasario 1-osios nuotrauka, kurioje aš, aprengtas dryžuotais rūbais kalinys. Ją dar 1965 m. gavau iš Aušvico archyvo.

…Įsiminiau konvojuojamą žygį pėsčiomis iš geto iki prekių geležinkelio stoties. Mus įsodino į vagonus su grotuotais langeliais viršuje. Po to kai vagoną pripildydavo 120 žmonių, jį uždarydavo ir plombuodavo. Perpildytuose vagonuose be vandens ir maisto mes iš Grodno  per Belystoką, Lodzę, Katovicus keleivinio traukinio greičiu lėkėme į Aušvicą.

Vagone buvo galima tik stovėti, todėl greitai daugelis važiavusiųjų jau buvo nesąmoningi. Žmonės mirdavo čia pat, sunkiose kančiose ir be jokios vilties išgyventi. Jau antrą kelionės parą vagone buvo sudėti lavonai, per kuriuos mus, vaikus, stumdavo prie langelių, nuo kurių tėvai bandydavo nuplėšti grotas. Mūsų sąstatas praktiškai judėjo be sustojimų. Naktį perone tarp Lodzės ir Krokuvos mane išmetė per jau važiuojančio traukinio langelį.

Aš gerai atsimenu tėvų žodžius: ,,Gyvenk, Tolia, gyvenk!“, jų bučinius ir ašaras, kurie netikėtai baigėsi. Aš atsidūriau ant sniego ir iš karto užmigau, o prabudęs iki valiai jo prisivalgiau. Buvo rytas. Aš nuėjau mišką ieškoti maisto, bet pirma nusiplėšiau geltonas žvaigždes ir jas užkasiau. Buvau apsirengęs šiltą striukę, o ant galvos užsitraukęs mėlyną „budionovką“ su raudona žvaigžde. Tuo metu tai buvo mylimiausia vaikų kepurė – šilta ir graži. Ją branginau dar ir todėl, kad šioji buvo pasiūta darbščiomis mano tėvo rankomis. Ko gero, mišku klajojau kelias dienas, kol mane sučiupo ,,šucpolicajai“. Jie manyje pamatė partizaną ar jų ryšininką ir nutarė perduoti į gestapo rankas. Gerai atsimenu kaip mane vedė Katovicų miesto gatvėmis su įremtu automatu, kaip daugelis praeivių šaukė: ,,Partizanas! Bolševikas!“ Man tada dar nebuvo 13-os…

Katovicų gestapo kalėjime išbuvau daugiau negu du mėnesius, apie kuriuos ir dabar baisu prisiminti. Tardymai vykdavo beveik kasdien. Buvo muštras, kankinimai, grasinimai, bet aš stengiausi laikytis įsikibęs trapios išgyvenimo vilties. Atsidūręs kameroje su lenkais labai greitai pajutau jų rūpinimąsi. Jie kasdien mirdavo, bet nepasiduodavo. Kad padėtų man išsigelbėti, jie nenustodami kalbėjo: ,,Tu ne žydas ir jie niekada negalės to paneigti. Tu – baltarusis“. Aš įsisąmoninau jų patarimą. Tai ir išgelbėjo man gyvybę. O kur dar mano paties likimo rūpestingumas…

Tardomas aš taip ir atsakinėjau: ,,Esu baltarusis“, pasakodavau, kad atsilikau nuo traukinio ir ieškau tėvų, kad gimiau Lenkijoje, žinau lenkų ir šiek tiek baltarusių kalbas. Galima ilgai aprašinėti kalėjimo gyvenimą, bet kalėjimas yra kalėjimas. Pamenu, kad pas mane ėmė kraują, apžiūrėjo gydytojai ir vis kalbindavo prisipažinti bei parodyti kur slepiasi partizanai. O kaip aš galėjau prisipažinti, jeigu nieko nežinojau? O jeigu ir žinočiau, tai nieko nepasakyčiau. Gestapo nuosprendis buvo vienareikšmiškas – Aušvico stovykla.

Ir štai 1943 m. vasario 1 d. aš kalinių vagonu buvau atgabentas į Aušvicą. Tik atvykus mus nusiuntė į pirtį, kurioje pakirpo, nuskutė, ant kairės rankos ištatuiravo numerius, aprengė dryžuota uniforma ir liepė įsispirti į klumpes. Po visų šių procedūrų aš pavirtau į ,,Heftling“ – kalinį Nr. 99176 su raide ,,R“ – baltarusis.

Iš pradžių aštuntajame bloke praėjome karantiną. Čia mus mokė ,,stovyklos gyvenimo abėcėlės“. Tai buvo treniruočių dienos: mus sustatydavo į eilę, mes žygiuodavome ,,koja kojon“, vykdėme komandas: ,,rechts um“, ,,links um“, ,,šnel“ (į dešinę, į kairę, greičiau) ir t.t. Žygiuoti basas kojas įsimovus į klumpes buvo labai sunku – pūslės ir kraujuojančios žaizdos tiesiog neužgydavo. Po dviejų savaičių mus išskirstė per blokus darbinėmis brigadomis. Kurį laiką aš buvau 24 bloke (palėpėje). Visur triaukščiai gultai, šiaudų prikimšti čiužiniai, plonyčiai užklotai. Režimas: kėlimasis, kava, ,,appel“, tai yra patikrinimas, nukreipimas į darbą. Dieną vėl patikrinimas ir ypatingas ,,appel“ vakare – mus perskaičiuodavo ir duomenis perduodavo asmeniškai stovyklos komendantui. Tekdavo labai ilgai stovėti, nes perskaičiuoti ir suvesti duomenis apie 25-30 tūkst. kalinių buvo nelengva. Žiemą žmonės šaldavo. Greitai visus vaikus ir 9-15 metų paauglius surinko 18 bloke, rūsyje. Mūsų ,,kapo“ – bloko vyriausiasis, buvo ypatingai žiaurus vokietis. Jo riksmai ir smūgiai priversdavo mus atgailauti, nes už menkiausią nusižengimą laukdavo susidorojimas. Stovykloje mus globojo vyresnieji kaliniai ir kuo galėjo padėjo: valgiu, rūbais, svarbiu patarimu.

Aš dirbau statybų dirbtuvėse ,,Bauleitung Wersteten“ – buvau dažytojo mokinys. Kiti – elektrikų, santechnikų, stogdengių mokiniais. Toks darbas mus tenkino: mes būdavome šalia nuolat pasirengusių padėti vyresnių kalinių. Meistrų pareigas dažniausiai užimdavo politiniai kaliniai – lenkai, vokiečiai, čekai, slovakai, labai retai – rusai. Dirbtuvės buvo įkurtos arti pagrindinės stovyklos, bet kiekvieną dieną du kartus vora teko įžygiuoti pro pagrindinius vartus, virš kurių buvo užrašyta: ,,Arbeit macht frei“, ,,Jedem das seirrte“ – ,,Darbas išlaisvina“ ir ,,Kiekvienam – savo“. Nei vienas likęs gyvas kalinys šito niekada nepamirš. Vokiečiai didžiavosi šiais šūkiais, kurie planingai atimdavo iš mūsų jėgas. Jau per 3-4 gyvenimo stovykloje savaites žmonės taip sulysdavo, kad panašėjo į vaikščiojančius griaučius.

Kartą rytą, visai nenumanydami apie bėdą, mes lydimi konvojaus buvome atvesti į dirbtuves, bet darbo nepradėjome. Nieko nepaaiškinę, gestapininkai pradėjo mus mušti tiesiog voroje ir rėkė: ,,švaine“ – kiaulė. Mes negalėjome nieko suprasti. Tik kiek vėliau sužinojome, kad išvakarėse mėsos kombinate, kuriame remontavome pagalbines patalpas, dingo kiaulienos konservai. Kas ir kaip juos pavogė, išsiaiškinti nepavyko. Vokiečiai vagystę pastebėjo per daug vėlai. Visus mus atvedė į politinį skyrių ,,Politische Abtielug“, kuriame tardė ir mušė iki sąmonės netekimo.

Pamenu ,,stakles“, prie kurių kalinį prisegdavo diržais: įjungdavo variklį ir šios pradėdavo judėti, o žmogų mušdavo bizūnais. Paskui sumuštąjį išnešdavo neštuvais. Mane tardė lenkų kalba. ,,Tu dar labai jaunas, – buvo pirmieji žodžiai, – pasakyk mums kas pavogė mėsą ir mes išleisime tave į laisvę. Tu tik pasakyk teisybę“. Aš jiems atsakiau: ,,Dar stovykloje nei karto nemačiau ir nevalgiau mėsos. Dirbtuvėse nebuvo jokių kiaulienos konservų“. Gavęs savo smūgių ,,porciją“, buvau išneštas neštuvais. Paskui mus, kraujuotus, nuvedė į stovyklą ir patalpino 10-ame bloke, kuriame kaip ir 11-tame, buvo įrengtos kameros-vienutės, specialūs įrenginiai tardymui ir mirties siena, prie kurios po apklausų kalinius sušaudydavo. Galų gale vienas iš vyresniųjų kalinių prisiėmė kaltę sau – jį mūsų akyse žiauriai sumušė ir nušovė. Po kiek laiko mus išleido į savo blokus. Po šių įvykių pradėjau dar labiau nekęsti fašistų.

Po šių įvykių vyresnieji draugai man rodė ypatingą dėmesį ir rūpestį – dalindavosi maistu ir gydė. Su laiku aš pradėjau suprasti, kad stovykloje veikia pogrindinės organizacijos. Mus neretai naudodavo perduodant raštelius kaliniams informuoti. Vertindami mano lenkų, rusų ir baltarusių kalbų žinias, siųsdavo į blokus, kuriose būdavo galima gauti nors kokią informaciją.

Sekantis epizodas susietas su tuo, kaip mane pagavo stovyklos vartuose. Už diržo buvo trys virtos dešros gabalai. Aš vykdžiau kalinių įpareigojimą: bet kokiomis sąlygomis šią dešrą pristatyti į stovyklą sergančiųjų palaikymui. Ilgai mane tam ruošė – matavo, varstė virvėmis ir atrodė, kad niekas niekada nieko nepastebės. Bet ar kažkas išdavė, ar šunys užuodė mano krovinį. Kada aš su kitais ėjau pro pagrindinius stovyklos vartus, mane ištraukė iš voros ir nuvedė į Appel Place, kuriose stovėjo kartuvės ir ,,staklės“ mušimui, pastatė po kartuvėmis ant kėdės ir įsakė rankose laikyti dešrą. Taip stovėjau laukdamas mirties kelias valandas.

Sunku žodžiais perduoti tai, kas darėsi su manimi tas valandas. 18-to bloko kaliniai, su kuriais gyvenau, buvo įsitikinę, kad žūsiu. Bet, manau, įvyko stebuklas. Tą vakarą patikrinimas užsitęsė ilgam. Galbūt, buvo planuojama vykdyti nežmonišką akciją ryšium su atvykstančiu dideliu kiekiu sąstatų, o krematoriumas nespėjo vykdyti savo darbo, nežinau. Prieidamas įtūžęs ir lengvai apgirtęs stovyklos komendantas Rudolfas Gesas rėkė ,,švaine“ ir pradėjo mušti savo bizūnu. Aš nukritau, dešra iškrito iš rankų, bandžiau pasikelti, bet smūgiai tęsėsi ir aš vėl krisdavau. Po kiek laiko jis baigė. Galbūt, Gesas įvykdė savo darbo planą ir gerokai pavargo? Bet staiga su šūksniais buvau nuvarytas prie bloko, kuriame mano vieta dar buvo tuščia.

Mano kančias, o paskui išlaisvinimą, kurio niekas nesitikėjo, daugelis kalinių prisimindavo dažnai, ypatingai buvę arti Appel Place. Aš ir pats ilgai negalėjau patikėti įvykusiu stebuklu. O gal Gesas tiesiog pasigailėjo manęs?…Tokios mintys ir dabar kai kada kyla mano galvoje. Tiesa, tokių epizodų stovyklos gyvenime buvo daug. Žinojo kaliniai ir tai, kad yra pasmerkti mirčiai, nes iš šios stovyklos gyvais neišeinama.

Stovykloje dažnai vykdavo akcijos, kurių metu atrinkdavo nusilpusius kalinius. Dažniausiai jas vykdydavo išeiginėmis dienomis arba po vakarinio patikrinimo. Visus blokuose išrengdavo iki nuogumo, pervarydavo per taip vadinamą pirtį ir komisiją, kurią sudarė gydytojai ir esesininkai. Apipildami šaltu vandeniu mus atvesdavo į ,,jausmus“ ir po vieną siųsdavo apžiūrai. Atrankos principas buvo paprastas – sveikus į dešinę, ligotus ir silpnus – į kairę. Čia pat užsirašydavo tokių ,,kairiųjų“ numerius. Tai buvo ženklas: rytoj jau nesiųs į darbą, laukia mirtis krematoriume. Neretai būdavo atveju, kai kalinius apkeisdavo, nes sergančiųjų registraciją vykdė civiliai gydytojai (dažnai lenkai), kurie turėjo ryšių su pogrindžio organizacijų vadovais.

Žiaurios stovyklos gyvenimo sąlygos išmokė mus kovoti už išlikimą, draugystę ir savitarpio pagalbą. Nereti būdavo savižudybių atvejai – žmonės negalėjo iškęsti muštro, patyčių, bado bei šalčio ir iš gyvenimo išeidavo patys…Mes pripratome prie tokio stovyklos režimo. Vokiečių akcijos tęsėsi. Buvo bandoma pabėgti. Nužudytus kalinius ir jų gyvus draugus ,,demonstruodavo“ Appel Place…

1944 m. rugpjūčio pabaigoje mus sustatė į kolonas ir iš pradžių pėsčiomis, o paskui ant atvirų geležinkelio platformų išsiuntė į Gross-Rozeno koncentracijos stovyklą…


Iš lechaim.ru.

Nuotraukoje Anatolijus Vanukevič Osvencime.


Parengė ir iš rusų kalbos išvertė Gražina Ragauskaitė.