Bendruomenės istorija

Pristatyti buvusios Zarasų (jidiš עזערעני – Ezsherene) miesto žydų bendruomenės istoriją sudėtinga dėl negausiai rastų archyvų, įvairių neatitikimų juose, nuoseklumo stokos. Tačiau tai nesumažino noro surinkti į vieną tekstą tai, ką įamžinant miesto žydų istoriją pavyko nuveikti jos tyrinėtojams.


Zarasų miesto žydų istorija iki Pirmojo pasaulinio karo


Algimantas Miškinis knygoje ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ (II knygoje) rašo: ,,1721 m. didesnis negu 1669 m. žydų šeimų skaičius turbūt rodo, kad jie į Zarasus buvo atsikėlę po XVII a. vidurio karo <…>.“ Knygoje minima 1805 m. Zarasuose buvus sinagogai, žydų špitolei ir pirčiai, kad 1823 m. ,,Prie aikštės stovėjusi sinagoga buvo nauja. <…>“, o ,,1834 m. iš rugsėjo 11 į 12 d. naktį Zarasuose buvo gaisras, prasidėjęs žydo Berkos Icikovičiaus Šteimano arklidėje“. Nurodoma, kad ,,gaisro metu sudegė 27 sodybos, 3 žydų maldos namai. <…>. Kitais duomenimis sudegė 18 žydų ir 4 krikščionių namai, 8 didesnės žydų krautuvės, sinagoga. <…>“.

1835 m. caras Nikolajus I išleido įsakymą, kuriuo suteikė žydams geras sąlygas keliantis į mažai apgyvendintas vietoves. 1838 m. Trakų žydai kreipėsi į carą su prašymu leisti kurtis Novoaleksandrovske (dabar Zarasuose) ,,be kahalo sutikimo, pagal bendras taisykles“. Trakų žydų likimui buvo paskirtas Vilniaus gubernatoriaus 1838 m. sausio 13 d. laiškas: ,,Trakų žydai po nurodymo, draudžiančio apsigyventi Trakuose, neturi vietos prisiglausti, šlaistosi po įvairias apskrities vietas. To išvengiant, manyčiau, būtų naudinga leisti jiems įstatymo pagrindu apsigyventi Novoaleksandrovske, taikant aukščiausią dovanotą lengvatą nuo registracijos laiko…“ Palaikydamas šį prašymą, Vilniaus karo gubernatorius 1838 m. vasario 12 d. laiške Vilniaus vidaus reikalų ministrui nurodė, kad Novoaleksandrovske ,,…bendruomenė pakankamai negausi…pirklių-sentikių – 9, pirklių-žydų – 5, miestelėnų-krikščionių – 14, miestelėnų-žydų vyriškos lyties – 141…“

Pasak A. Miškinio, 1838 m. Vilniaus gubernijos apskričių miestų ataskaitoje minima, kad Zarasuose buvo 2 sinagogos, o ,,1845 m. valdžios įsakymu žydai turėjo būti pašalinti iš visų Zarasų ir Salako dvaruose nuomojamų smuklių. <…>. Sprendžiant iš vėlesnių duomenų, šis įsakymas buvo įgyvendintas tik iš dalies“.

,,Nors žydų kultūros ženklų Zarasuose šiandien išlikę nedaug (senosios kapinės – vieninteliai į Kultūros vertybių registrą įtraukti šio pobūdžio objektai), prieš pora šimtmečių šios tautos žmonės sudarė nemenką miestelio gyventojų dalį. Žydų Zarasuose ėmė gausėti XIX a. pradžioje, atsigaunant amatams ir prekybai. 1825 m. inventoriuje minima, jog miestelyje tuo metu stovėjo 36 krikščionių ir net 50 žydų namų. Pastarieji buvo susitelkę pietinėje miesto dalyje aplink aikštę, Ukmergės ir Daugpilio gatvėse, kur veikė žydų smuklės, sinagogos, krautuvėlės, špitolė ir pirtis. Iki 1884 m. Zarasuose iškilo net 6 Žydų maldos namai“ (iš bernardinai.lt informacijos).

Sudomino retas dokumentas – Lietuvos žydų specialiųjų interesų grupės Izraelyje publikuojama informacija apie žydų ekonominę situaciją Zarasuose iki 1900-ųjų, kurioje rašyta:

1) kad iki 1846 m. (1851 m. pranešimą pateikė žydų bendruomenės atstovai Leibas Mušenas, Izikas Lonšteinas ir Šlomas-Leiba Giršovičius Baronas) žydų viešųjų finansų deficito nebuvo. Po 1846 m. užregistravus 38 anksčiau nedeklaruotus asmenis, Finansų departamento valdininkų sprendimu Zarasų žydams 2000 rublių padidintas mokesčių surinkimas; 2) kad apie 1868 m. (pranešimą pateikė žydų bendruomenės atstovai Šimelis-Judelis Boruhovičius Penas, Zalmanas Izikovičius Penas, Zalmanas Izikovičius Goronas ir Jankelis Leibovičius Šteimanas) žydų bendruomenės ekonominė situacija pablogėjo. Dėl to nurodytos dvi pagrindinės priežastys: geležinkelio Sankt Peterburgas-Varšuva tiesimas bei 1867 ir 1868-aisiais blogai užderėję pasėliai. Dėl derliaus nuostolių Zarasų žydų bendruomenė turėjo ieškoti privačių paskolų teikėjų; 3) kad 1894 m. žydų bendruomenė paprašė finansinės paramos – 5000 rublių sudegusiai mūrinei sinagogai atkurti.

Gausiau žydai dabartinio Zarasų miesto vietoje apsigyveno XIX a. antroje pusėje ir vėlesniais metais (žydų bendruomenės kūrimosi intensyvumas pateiktas lentelėje ,,Zarasų miesto gyventojų statistika“). Josifo Rosino knygelėje ,,Litvakų istorijos išsaugojimas“ minima, kad iki 1857 m. Zarasuose buvo 163 namai. Antroje XIX a. pusėje mieste jau aktyviai veikė žydų bendruomenės ir įstaigos: 6 maldos namai (pagal J. Rosino ,,Litvakų istorijos išsaugojimas“ 1858 m. pastatyta Didžioji sinagoga, Toros studijų namai (Beth Midrash), kurių statybai leidimą davė Zarasuose apsilankęs caras, 2 chasidų, kalno papėdės sinagoga, kurioje mokėsi ir meldėsi (Beth Hamidrash) ir 1895 m. pastatyta mažoji (Kloiz) siuvėjų sinagoga, kuri turėjo savo rabiną ir du įgaliotus košerinio maisto mėsininkus; pagal ,,Rusijos žydų enciklopediją“ 1857 m. Zarasuose buvo 6 sinagogos, viena iš jų chasidų), ivritu mokiusi 1868 m. įsteigta Talmud Toros (žydų mokykla vaikams), pradinė (dviklasė) mokykla, biblioteka. Dėl to, kad minimu laikotarpiu Zarasuose veikė tik žydų pradinė mokykla, daugelis šios tautybės miesto vaikų lankė lietuviškąją. A. Miškinis knygoje ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ nurodo, kad XIX a. antrosios pusės pradžioje, 1857-aisiais, Zarasų mieste ,,<…> buvo 4 žydų maldos namai, žydų mokykla<…>. 1860 m. <…> leista statyti naują mūrinę sinagogą bei naują mūrinę sinagogą Iškalos gatvėje vietoje ,,senos medinės“, o ,,1884 m. sudegė mūrinė sinagoga, kurią žydai prašė leisti atstatyti, nurodę, kad jie turi 6 maldos namus, tačiau jų nepakanka. Tik 1895 m. parengtas naujas sinagogos projektas“.

Šaltiniuose minimi kai kurie Zarasuose (tada Novoaleksandrovskas) buvę rabinai: 1875 ir 1879 m. –  Jakovas Rabinovičius (Cemacho), 1890 ir 1902 m. – Ruvimas Glinternikas (Ševelio), o 1909, 1913 ir 1915 m. – esą rabino vieta buvusi laisva.

1870-1880 m. Zarasuose buvo nemažai žydų tautybės valdininkų, kurie kitose Lietuvos vietovėse buvo retenybė. Tačiau 1884 m. po Kauno gubernijos gubernatoriaus pavaduotojo parengtų nurodymų visi žydų tautybės pareigūnai buvo atleisti.

Šiuo laikotarpiu žydai vertėsi prekiaudami linais, grūdais ir savo parduotuvėlėse, odadirbyste, teikdami pervežimo paslaugas, jie supirkdavo kiaulių šerius, aktyviai prekiavo žemės ūkio produktais su Vilniaus, Rygos ir Daugpilio prekybininkais. 1841 m. mieste tarp žydų buvo veltinių velėjai, 5 batsiuviai, 6 siuvėjai. 1890-aisiais 1037 žydai pragyvenimui užsidirbdavo žemdirbyste.

Knygelėje ,,Litvakų istorijos išsaugojimas“ minint Zarasų miesto rabiną Mordechajų Fainšteiną pažymimas jo nuopelnas plečiant Hovevei Zion (sionizmo mylėtojai) narių skaičių, kuris 1890-aisiais pasiekė 200. Daugelis žydų tautybės miestelėnų rėmė Palestinos įkūrimą ir laikraščio ,,Ha-Melitz“ leidybą – šiems tikslams skirto fondo lėšų rinkėjais buvo Jehuda Šteinas ir Jerahmielis Bermanas, o laikraščio ,,Ha-Melitz“ korespondentais I. Fainšteinas (žinomas ir kaip I. Evenas-Jafė), Ts. Poliakovas, Mošė-Ozeris Levinas, Josefas Frenkelis ir Cevi-Jakovas Oppenheimas.

1891 m. laikraštyje ,,Ha-Melitz“ publikuotame pranešime buvo pranešta apie varganai gyvenančius Zarasų miesto žydus, kurie stokojo net maisto produktų. Tas faktas, kad apie 500 iš jų kreipėsi pagalbos dar iki vienos svarbiausių žydų šventės Pesacho paliudija dalies jų tuometinės situacijos sudėtingumą. Minima iki XIX a. pabaigos buvus problemų ir užtikrinant sveikatą: net 25 metus miesto ligoninėje bei savo namuose zarasiškius gydė daktaras žydas Jechelis-Aronas sūnus Mošės Zandbergo (1831-1893). Rašoma, kad jį gerbė visų tautybių miestelėnai.

Mieste veikė draugija vargstantiems ir ligotiems žydams remti. 1901 m. ji vienijo 86 narius, kurie per metus aukodavo po 3 rublius. Turėjo draugija ir rėmėją – minima, kad 500 rublių paaukojo vienas iš Rusijos verslininkų, savo vardo arbatos gamintojas Klonimas Ze’evas Vysockis. 1901 m. draugijos pajamos buvo 1455 rubliai, kurie buvo panaudoti apmokant gydytojams, akušerei, įsigyjant vaistus ir maistą, hospitalizuojant ligonius, apmokant už kurą ir pinigais remiant labiausiai skurstančius Zarasų miesto žydus.

J. Rosino užrašytoje Zarasų miesto žydų bendruomenės istorijoje minima, kad 1902 m. dėl intrigų atsistatydino rabinas Gliternikas, vietoj šių pareigų pasirinkęs mokytojo darbą žydų pradinėje mokykloje. Kitas oficialus Zarasų miesto rabinas dėl panašių priežasčių taip pat atsistatydino, nes miesto žydai niekaip negalėjo apsispręsti ir nepriėmė sprendimo ką gi skirti rabinu.

1904–1905 m. vykusiame Japonijos–Rusijos kare dalyvavo ir zarasiškiai žydai. Jo metu patirti nustatytų jo dalyvių likimai užfiksuoti knygoje ,,Lietuvos žydų bendruomenės“: Izakas Arnickis sužeistas 1905 m. vasario 22 d., Izraelis Barza žuvo 1905 m. vasario 22 d., Mošė Bikas sužeistas 1905 m. vasario 22 d., Šloma Bogokolovskis sužeistas 1905 m. vasario 22 d., Izraelis Dubinovskis sužeistas 1905 m. vasario 24 d., Abramas Einhornas sužeistas 1905 m. vasario 22 d., Chanočas Farberis žuvo 1905 m. vasario 22 d., Izraelis Prolenas (?)/Frolenas (?)/ Perolinas (?) sužeistas 1905 m. vasario 22 d., Mošė Ginzburgas dingo nuo 1905 m. sausio 13 d.,  Šmuelis Golšteinas sužeistas 1905 m. vasario 22 d., Izraelis-Dovydas Gordanas sužeistas 1905 m. vasario 22 d., Josifas Grasas sužeistas 1905 m. vasario 22 d., Izakas Isaksonas sužeistas 1905 m. vasario 25 d., Izakas Olmanas sužeistas 1905 m. vasario 19 d., Leibas Pleksmanas dingęs nuo 1905 m. vasario 25 d., Josifas Saras sužeistas 1905 m. vasario 22 d., Leibas Šnaideris sužeistas 1905 m. vasario 22 d., Netanas Šnaideris sužeistas 1905 m. vasario 22 d., Šmuelis Stedelkonas dingęs 1905 m. vasario 25 d., Izakas Eitziksonas sužeistas 1905 m. vasario 22 d., Hanokhas Farberis žuvęs 1905 m. vasario 22 d., Leibas Flaksmanas sužeistas 1905 m. birželio 2 d., Izakas Ornitzkis sužeistas 1905 m. vasario 22 d., Abrahamas Ronas sužeistas 1905 m. vasario 22 d., Josefas Šeras sužeistas 1905 m. vasario 22 d., Šmuelis Sterlkonas dingęs 1905 m. vasario 25 d., Izakas Ulmanas sužeistas 1905 m. vasario 19 d.

Dr. Zita Medišauskienė mokslinėje konferencijoje, skirtoje Zarasų 500 metų jubiliejui skaitytame pranešime ,,Zarasai devynioliktajame amžiuje“ apie žydų vaikų švietimą Zarasuose rašė: ,,1901 m. buvo įkurta vienklasė žydų liaudies mokykla, kuri pakeitė iki tol buvusią privačią mokyklą. 1906 m. joje mokėsi 70 berniukų ir 70 mergaičių. Nuo 1893 m. <…> mieste dar egzistavo 12 privačių chederų žydų vaikams“.

А. Ruseckis trumpoje istorinėje-statistinėje apybraižoje už 1907 m. ,,Novoaleksandrovsko (dabar Zarasai) miestas“  pateikė ir tuometinės amatininkystės bei prekybos apžvalgą, kurioje pasakojo ir apie žydus:

,,<…>. Prekyba mišku vertėsi žydai Deičas, Okunis ir Levinas. <…>. Novoaleksandrovske kubas beržinių ir alksninių malkų kainuoja 17 rub., o pušinių – 12 rub. <…>.

Prekybą žuvimi vykdo žydai Leibas Šmitas ir Berkomas Lonšteinas. <…>.

Dauguma amatininkų – žydai, labai neturtingi žmonės. Sąlyginai geriau gyveno siuvėjai, kurių visame Novoaleksandrovske yra 3 žmonės. Amatininkų gaminiai buvo parduodami mieste vykusių švenčių ir turgų dienomis. Vietiniai amatininkai išgarsėjo pintais baldais, pastatomomis lentynomis knygoms (etažerėmis), o taip pat pintinėmis; pinti baldai tvirti, gražūs ir pigūs: pavyzdžiui gerą krėslą galima nusipirkti už 1 rub. 50 kap.

Prekyba grūdais ir miltais vertėsi žydai Flašas, Deičas, Icikas Penas, Abelis Penas, Šteimanas, Ginzburgas ir Joffė. <…>.“

1910 m. sukurtos kooperatinės bendrovės apsunkino žydų verslus ir amatus.

Pasak ,,Rusijos žydų enciklopedijos“ Zarasuose XX a. ketvirtame dešimtmetyje buvo 8 chederai, ješiva, žydų privati vyrų vienklasė ir tautinė mokyklos, žydų kapinės, draugija vargstantiems ir ligotiems žydams remti, kredito bendrovė bei  paminėti šie Zarasuose iki Pirmojo pasaulinio karo (XIX aštuntojo dešimtmečio) buvę rabinai: Šimonas Bermanas, Leibas Šapiro (Šapira?) (?-1880), iki 1886 m. jo brolis Rafaelis (Refoilas?) Šapiro (Šapira?) (1837-1926 (1921?), XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje  Mordechajus Fainšteinas (1836 (?) – 1903), Meiras-Šalomas Kojenas (HaKoenas?) (1873-1903).

Dr. Z. Medišauskienė jau minėtame pranešime mini Zarasų žydus XIX a. turėjus ,,garsų savo labdarį M. Talaną, kuris buvo vedęs Novoaleksandrovsko (dabar Zarasai) gyventoją, kurį laiką pats su šeima gyveno mieste. Net ir išvykęs į Peterburgą, Novoaleksandrovsko nepamiršo ir kasmet skirdavo 600 rub., už kuriuos neturtingiausiems žydams buvo perkamas kuras žiemai, o Velykoms geresnio maisto. Be to, jis skirdavo dalis neturtingoms tekančioms žydaitėms, paremdavo į mokslus einančius vaikus. Jo lėšomis Novoaleksandrovske buvo įkurta labdaringa skolinamoji – šelpiamoji kasa, kuri teikė neturtingiems žydams beprocentines paskolas“.

Nisno Sakso, Moišės Šarp-Saltuperio ir Pinjės Alberto pasakojime paminėta ir apie visais Zarasų gyvavimo laikais ypatingai svarbią miestui Zaraso ežero Didžiąją salą: iki Pirmojo pasaulinio karo ji ir ežeras buvę turtingo miestelėno, žydo Avromo Čertkoverio nuosavybe ir saloje šis norėjęs pasistatyti nuosavus namus poilsiui (,,dačią“). Tad jau nuo seno manyta, kad sala – tinkama poilsiui vieta. Informacijoje Latvijoje minima, kad XX a. pradžioje Dvinsko (dabar Daugpilio) gyventojas Mendelis Apteris Novoaleksandrovske (dabar Zarasai) turėjo degtukų fabriką ir sandėlius. Tai liudija apie Daugpilio kaimynystės Zarasams naudą.

Laimos Raubiškienės sudarytoje knygoje ,,Zarasai laiko vilnyse“ rašoma, kad ,,Prieš Pirmąjį pasaulinį karą beveik visi žydai pasitraukė iš Zarasų.“


Zarasų miesto žydai nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918-1940)


J. Rosinas savo knygelėje rašo, kad susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, 1918 m. Zarasai buvo atskirti nuo dalies savo buvusios apskrities vietovių. Teritorijos rytuose atiteko Lenkijai, o šiaurėje atsirado pasienis su neseniai susikūrusia Latvijos valstybe. Ypatingas smūgis ekonominei Zarasų miesto raidai buvo suduotas atskyrus jį nuo geležinkelio linijos teritorijoje, kuri pateko į Lenkijos sudėtį. Dėl šios izoliacijos sumažėjo tiek bendras miesto gyventojų, tiek ir žydų skaičius jame. Zarasus paliko didžioji profesijas turinti gyventojų dalis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus deklaraciją (vadinama ,,Paryžiaus deklaracija“) šalies žydų tautinės mažumos klausimu, jos ministras be portfelio žydų reikalams, žymus sionistų veikėjas dr. Maksas (Menachemas) Soloveičikas (1883–1957) paskelbė pirmuosius žydų bendruomenių Tarybų rinkimus (Va’adei Kehilah), kurie įvyko 1919 m. Kiti paskelbti Tarybų rinkimai įvyko 1921-aisiais. Šiais metais Zarasuose į Tarybą buvo išrinkta 11 narių: 2 iš Akhduth (politinio žydų ortodoksų judėjimo), 6 – nepartiniai ir 3 – nepriklausomi. Tarybos veikla buvo palaikoma Lietuvos žydų reikalų ministerijos ir kitų šalies institucijų.

1924-aisiais jos metinis biudžetas buvo 5720 litų, kurie buvo paskirstyti taip:


 
Pajamos (Lt) Išlaidos (Lt) 
Mokesčiai4800Kultūrai1020
Mokesčiai už paslaugas360Sveikata ir socialinės paslaugos1000
Pirtis360Rabinui1030
Neįvardintos pajamos200Parama vargstantiems300
Administracinės išlaidos1620
Mokesčiai žydų nacionaliniam komitetui480
BENDRAS5720IŠ VISO5720

Žydai dalyvavo ir miesto savivaldos struktūrose: 1924 m. penki išrinkti Zarasų miesto tarybos nariai iš 12 buvo žydų tautybės, 1931-ųjų rinkimuose – keturi: Atramas Mušelevičius, Zalmanas Levitas, Izraelis-Samuelis Trauba (išrinktas miesto burmistro pavaduotoju) ir Chaimas Melnikas (dar buvo keturi lietuviai ir vienas rusas), 1934 m. rinkimuose – trys žydai ir šeši lietuviai.

Iki 1940 m. dauguma miesto žydų gyveno nuosavuose namuose pagrindinėse jo gatvėse. Vertėsi prekyba, tame tarpe ir  žemės ūkio produktais bei kailiais. J. Rosino knygelėje minima našlė Brojman, kuri su savo vaikais prekiavo keliose parduotuvėse kaliošais, namų apyvokos daiktais, turėjo smuklę ir restoraną. Pasak jo kiti žydai vertėsi amatininkyste – buvo kalviais, dailidėmis, batsiuviais, siuvėjais ir pan. Tarp žydų buvo ir žvejų bei prekiaujančių žuvimi. Vienas iš jų, Jonahas Ziselis, išsinuomojo fermą ir ežerą. Tačiau šiuo laikotarpiu žydų pragyvenimo šaltiniai vis mažėjo, todėl net laikyti turtingesniais vis labiau skurdo ir tokių žydų skaičius didėjo, nors ekonominei situacijai pagerinti 1920 m. Zarasuose buvo įsteigtas žydų liaudies bankas. 1923 m. jis turėjo 345 indėlininkus, 1927-aisiais – 335, o 1929 m. – 343 ir šis skaičius per septynis banko veiklos metus beveik nesikeitė.

J. Rosino knygoje ,,Litvakų istorijos išsaugojimas“ rašoma, kad 1930 m. Zarasuose buvo tik trys žydų maldos namai, ,,Tarbuto“ tinklo (sionistų steigiamos mokymosi įstaigos) mokykla, kurioje mokytojais buvo Jakovas Mušelis, Jusmanas ir Vilimovskis. Dauguma žydų tautybės vaikų lankė lietuvišką mokyklą, nes jų tėvai dėl finansinių sunkumų negalėjo jų išsiusti mokytis į didesnių miestų mokymosi įstaigas. Mieste buvo biblioteka (literatūra hebrajų kalba), žydų ligoninė ir dramos būrelis.

Pagal Lietuvos Vyriausybės 1931 m. apklausą Zarasuose buvo 50 parduotuvių, iš kurių 40 priklausė žydams:


 
Verslo tipasSkaičiusIš jų žydų
Bakalėja77
Grūdai ir linai22
Mėsinės ir prekyba galvijais66
Restoranai ir smuklės92
Maisto produktai33
Popierius, knygos ir raštinės reikmenys21
Tekstilės gaminiai ir kailiai66
Odadirbystė ir avalynė33
Galanterija ir namų apyvokos reikmenys22
Medicina ir kosmetika21
Šildymo medžiagos21
Priemonės šildymui44
Dviračiai ir elektros prekės11
Nenustatyta11

Tame pačiame tyrime nustatyta, kad Zarasuose veikė 25 smulkiosios pramonės įmonės, iš kurių 16 buvo žydų nuosavybė:


Įmonės tipasSkaičiusIš jų žydų
Metalas, mašinos20
Gaminiai iš betono, antkapių gamyba11
Tekstilė (vilna, linas, mezgimas)33
Lentpjūvė ir baldų gamyba10
Malūnai, kepyklos, gėrimai, saldainiai64
Rūbai, avalynė118
Chemijos gaminiai: spiritas, muilas, aliejus10

1931 m. Zarasų apskrities žydų verslininkų sąrašą ,,Visa Lietuva“ rasite čia.

Pagal pateiktą medžiagą jau minėtame G. Zolotuchinos parengtame straipsnyje apie žydų verslus mieste rašyta: ,,<…> 1918-1940 m. beveik visa prekyba Zarasuose buvo žydų rankose. Zarasiškio P. Marcinkevičiaus atmintyje išliko tas faktas, kad dabartinėje Šaulių gatvėje iki pat Vilniaus gatvės ištisai gyveno žydai prekybininkai. Savo namuose jie turėjo įsirengę nedideles parduotuvėles. Rytais rinkdavosi aptarti kainų. Šiuos savo pokalbius jie vadindavo ,,gešeftais“. Zarasiškės A. Juršienės prisiminimuose žydai prekybininkai buvo labai sąžiningi, duodavo prekių skolon, buvo geri ir draugiški su kitų tautybių žmonėmis, puikiai sugebėdavo savo prekes reklamuoti ir girti.

Ir mūsų rajono laikraštis ,,Zarasų kraštas“ buvo spausdinamas 1932 m. įkurtoje žydo Rozeno spaustuvėje“.

1993 m. birželio 1 d. Ilonos Vaitkevičienės (Ogurcovaitės) užrašytame Faivelio Tregerio pasakojime Zarasuose nepriklausomos Lietuvos metais minima buvus šiems žydų verslams: respondento mamos Chajos Tregerienės siuvyklai (dirbo 3 mokinės), Kružo kepyklai (joje kepė riestainius), Zilberio kalvei, M. Botviniko fotoateljė, Melniko dirbtuvėms (darė pjūklus), Ch. Gafanavičiaus benzino kolonėlei.

Zarasų miesto žydai, kaip ir gyvenantys kitose Lietuvos vietovėse jų tautiečiai, rėmė sionistų judėjimą bei dalyvaudavo rinkimuose į sionistų kongresus: 1927 m. rinkimuose į XV kongresą balsavo 52 gyventojai žydai, 1929 m. vykusį XVI-ąjį – 57, 1931 m. vykusį XVII-ąjį – 96, 1933 m. vykusį XVIII-ąjį – 185, 1935 m. vykusį XIX-ąjį – 486. Zarasiškiai žydai palaikė Darbo partijos (Labor Party), revizionistus, bendruosius sionistus (General Zionists), religinio sionizmo sąjūdį Mizrachi.

Informacijos apie žydų verslus Zarasuose suteikia 1930, 1935, 1938 ir 1939 m. telefonų knygos: 1930 metai – Chackelis Gafanavičius (kolonijalinė prekyba ir benzino sandėlis), Moisiejus Gordonas (miškų eksportas), Kalmanas Pitelis (prekybos firma ,,Energija“, kolonijalinių prekių sandėlis), Abraomas Rozenkovičius (neišdirbtų odų supirkėjas); 1935 metai – Šenderis Kuras (nenurodyta); 1938 metai – Kosrielis Binderis (nenurodyta), Moisiejus Gordonas (nenurodyta), Šenderis Kuras (nenurodyta), Naumas Rachmanas (auto sunkvežimių stotis), Abraomas Rozenkovičius (neišdirbtų odų supirkėjas; geležies, ginklų, žemės ūkio mašinų prekyba), Berelis Šteimanas (pirklys); 1939 metai – Abraomas Rozenkovičius (neišdirbtų odų supirkėjas; geležies, ginklų, žemės ūkio mašinų prekyba), Kosrielis Binderis (nenurodyta), Šenderis Kuras (nenurodyta), Naumas Rachmanas (auto sunkvežimių stotis), Berelis Šteimanas (pirklys).

A. Miškinis knygoje ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ mini 1935 m. balandį Zarasuose įvykusį didelį gaisrą, kurio metu ,,<…> Iš vidaus užsidegė sinagoga, esanti Pakalnės gatvėje“ ir iki pamatų sudegė. J. Rosinas mini, kad gaisro metu sudegė keli žydų namai ir mokykla.

1937 m. Zarasuose buvo 95 žydai amatininkai: 25 siuvėjai, 12 batsiuvių, 11 mėsininkų, 8 metalo apdirbėjai, 6 kepėjai, 3 kepurių siuvėjai, 3 laikrodininkai, 1 krosnių meistras, 1 dailidė, 1 juvelyras ir 16 vertėsi kitais amatais. Nurodoma, kad šiuo laikotarpiu 4 šeimos prekiavo žemės ūkio produktais, buvo Afteriui priklausiusi degtukų gamybos įmonėlė, Hurvitzo alaus darykla ir 2 malūnai.

Zarasuose aktyviai veikė žydų ligoninė, Paramos vargšams ligoniams žydams draugija/ pagalbos ligoniams draugija (Linath HaTsedek), pagrindinės Talmudo dalies Mišnos religinių išminčių paskelbtų įstatyminių nutarimų sąvado tyrinėtojų organizacija bei kitos bendruomenės, organizacijos ir draugijos. Miesto savivaldybė rėmė Zarasuose veikusius prieglaudos namus senyviems žydų ir rusų tautybės žmonėms.

Nepriklausomos Lietuvos metais Zarasuose buvo atstovaujamos beveik visos pagrindinės sionistų partijos ir organizacijos: nepriklausomųjų sioninkų revizioninkų Vladimiro Žabotinskio vardo sąjunga (Betar), kairiosios pakraipos sionistų organizacija (HaShomer HaTsair), jaunimo organizacija HeHalutz HaMizrahi, didžiausias pasaulyje sionistų jaunimo religinis judėjimas Benei Akiva. Mieste veikė sporto klubas ,, Maccabi“, vienijęs 128 įvairių sporto šakų sportininkus.

L. Raubiškienės sudarytoje knygoje ,,Zarasai laiko vilnyse“ rašoma, kad ,,Tarpukario nepriklausomybės metais <…>. Mieste veikė keletas visuomeninių, kultūrinių organizacijų – Lietuvos draugijos Mizrachi (tiksliau religinio sionizmo sąjūdžio Mizrachi) Zarasų skyrius (pirmininkas Abraomas Gordonas), Palestinos žydų tautinio fondo rėmimo draugija (pirmininkas Berelis Josmanas), Zarasų savanorių ugniagesių draugija (pirmininkas Izraelis Šteinas), žydų karių, dalyvavusių Lietuvos atgavime sąjungos Zarasų skyrius (pirmininkas Moisiejus Botvinikas), Lietuvos žydų švietimo draugija, Lietuvos žydų sveikatos apsaugos draugijos ,,Oze“ Zarasų skyrius (pirmininkė Nechama Pitelienė), Lietuvos žydų sporto gimnastikos sąjunga ir kt.“ Faivelis Tregeris užrašytame Ilonos Vaitkevičienės (Ogurcovaitės) pasakojime prisimena, kad Zarasuose buvo žydų darbinės veiklos organizacija ,,APOL“ ir žydų skautų organizacija, o žydų savanorių valdybos nariais buvo Kružas, Simonas Buršteinas, Binderis, Žalkirdas, Liubockis, Jechilis Gordonas ir Chackelis. Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos mokytoja Rimutė Morozienė savo darbo ,,Žydų istorija ir kultūra Lietuvos tūkstantmečio kontekste“ dalyje ,,Zarasuose iki 1940 m. liepos 2 d. veikusios žydų organizacijos bei jų padaliniai“ rašo mieste buvus ir Lietuvos žydų amatininkų Zarasų skyriui (pirmininkas Izraelis Fišeris), Lietuvos sionistų moterų draugijos Zarasų skyriui (pirmininkė Beta Roznikienė), Lietuvos žydų sionistų jaunimo draugijos ,,Samrija“ Zarasų skyriui (pirmininkas Izraelis Trauba).

Pagal Zarasų krašto muziejaus, Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos ir Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos mokytojos Rimutės Morozienės pateiktą medžiagą Gražinos Zolotuchinos straipsnyje ,,Jie gyveno šalia mūsų…“ ,,Dalis [Zarasų – G. R.] žydų dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose kaip kariai savanoriai ir buvo apdovanoti medaliais, 1941 m. savanorių valdybos [karių savanorių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungos valdybos – G. R.] nariai visi iki vieno buvo ištremti“.

Paskutinis Zarasų miesto žydų bendruomenės rabinas buvo Elijagas Reznikas, kuris nužudytas su kitais krašto žydais 1941 m. rugpjūčio 26 d. Krakynės miške (Degučių seniūnija, Zarasų rajonas).


Zarasų miesto žydai Antrojo pasaulinio karo pradžioje


Šiuo laikotarpiu Zarasų žydai patyrė tą tragišką likimą, kaip ir kiti jų tautiečiai visoje Lietuvoje bei Europoje. 1941 m. rugpjūčio 26 d. su kitais krašto žydais jie buvo sušaudyti Krakynės miške. Knygos ,,Žūstančiųjų gelbėjimas“ pasakojime apie žydų gelbėtoją Julių Leonavičių minimas ir miesto žydams įsteigtas getas (kalba netaisyta):

,,Buvęs Nepriklausomybės metais Zarasų apskrities saugumo viršininkas Julius Leonavičius ėjo savo pareigas stropiai ir buvo teisingas.

Maskvos išlaikomą komunistinį elementą jis, kaip lietuvis ir pareigūnas, buvo gerai iššifravęs ir žinojo kiekvieną narį. Leonavičius komunistų buvo suimtas, laikomas ir kankinamas Ukmergės kalėjime. Atsigavęs ligoninėje, išlaisvintas mūsų laisvės kovotojų vėl buvo paskirtas į Zarasus toms pačioms pareigoms: jam pavedė tvarkyti žydų reikalus. Zarasų miestas sudegintas, gestapas įsako žydus laikyti bažnyčioje ir šventoriuje. Leonavičius aiškina, kad tai lietuvių šventovė, čia žmonės maldingi. Sutiko. Dabar prikimba prie naujos gražios pradžios mokyklos. Vėl Leonavičius aiškina, kadgi mokykloj reikia priglaust kiti padegėliai. Visi žinome, kad jau šventoriuje įvyko šaudymas ir čia vietoj sudarius getą žydai bus kasdien šaudomi (nužudyti 27 miesto gyventojai). Žydai patys labai nenorėjo, kad jie būtų paliekami Zarasuose. Leonavičius išstudijuoja, kad lenkų Vilniaus buvusiame okupuotame Smalvų valsčiuje yra tuščias Juodkos dvaras. Čia aplink miškai, pabėgt galės kas tik norės, mažus vaikus galės atiduot globėjams, maitinimasis prieinamas. Gestapas sutiko. <…>.

Kaip Juodkų dvare žydų getas tvarkėsi, nežinau. Nebuvau nuvykęs. Prisimenu, kad globojo buvęs pasienio policininkas Juška ar Juškėnas. Sako, buvęs labai garbingas vyras, labai žydams padėjęs. Negirdėjau, kad ten būtų kas žydus šaudę. Ar ten lankės vokiečių gestapininkai, ar dvaras buvo aptvertas vielomis, nežinau“.

Darbe ,,Žydai Zarasų krašte. M. Botvinikas“, moksleivės Marinos Desiatnikova ir Tatjana Onsovič rašė: ,,Jie gyveno mūsų mieste ir aplinkiniuose kaimuose bei gyvenvietėse: statė namus, mokėsi, prekiavo, keliavo, kūrė, šventė savo šventes. Ir staiga visa tai dingo…tarsi ištirpo migloje, išsisklaidė kaip dūmas…Pasaulis tarsi suskilo į dvi dalis: prieš tai ir po to. Po to – tuštuma ir užmarštis. <…> Net žuvusių skaičius įvairiuose šaltiniuose vis kitoks. O juk už kiekvieno nebylaus skaičiaus – žmogus…Jis gimė, gyveno, svajojo, kūrė planus ateičiai, kurios nebuvo. Visą tai jis nusinešė su savimi…Vienintelė visų jų kaltė – jų tautybė, kalba, papročiai“.

J. Rosino knygelėje aprašomi keli įvykiai iki vokiečiams įžengiant į Zarasus 1941-ųjų vasarą: žydas Leibas Bankė (arba Benkė) buvo palaidotas gyvas miesto centre, o aštuoniasdešimtmetis malūno savininkas žydas Beras Novikas verčiamas vaikščioti miesto gatvėmis su Stalino paveikslu ant nugaros. Šioje knygelėje minima, kad viename iš rašytinių šaltinių Lietuvoje yra minimas zarasiškis Karolis Mikutavičius, kuris nuo Holokausto pražūties paslėpė žydą Berką (?) ir jo keturis šeimos narius.

Jau po žydų žudynių Krakynės miške, Zarasuose buvo nužudytas žydas Jerakhmielis Šnaideris, kuris buvo susituokęs su rusų tautybės moterimi. Prieš žydų šaudymą jis pasislėpė savo namuose iki to laiko, kai jau pavargo nuo įtampos slepiantis arba jo žmona liepė jam eiti dirbti. Kai vieną sekmadienį J. Šnaideris su šeima nuėjo į bažnyčią, bet joje buvo atpažintas, nepaisant žmonos ir uošvės raudų buvo išvestas iš maldos namuose vykusių apeigų, atvestas į mišką ir privertus nusirengti nužudytas.

Tarp gimusių Zarasuose žinomų žmonių buvo:

Elijagas Naividelis (1821-1886), Varšuvoje 1874 m. ir 1882 m. išleidęs du ivrito kalbos vadovėlius (mirė Varšuvoje).

Menachemas Glikmanas (1870-1945), Peterburge 1903 m. baigęs dailės Akademiją (mirė 1945 m. Leningrade nuo bado).

Judelis Penas (1854-1937), Peterburge baigė dailės Akademiją (buvo nužudytas Vitebske, Baltarusijoje).


Novoaleksandrovske (dabar Zarasai) gyvenusio Jehudos-Cvi Ichilčiko prisiminimai: Mokiausi viename iš Novoaleksandrovsko chederų, o kai jau buvau šešerių su tėvo pagalba pasidariau sau smuiką. Po kelių metų tėvas atvedė mane pas muzikantą Mikhalą, kad šis išmokytų gerai smuikuoti ir groti klarnetu.

Buvau talentingas smuikininkas, todėl greitai tapau gerai žinomu Novoaleksandrovske muzikantu. Net rabinas pakviesdavo mane groti vienos iš linksmiausių žydų Sukkotos šventės apeigoje sinagogoje – tada, kai po ją nešiodavo Toros ritinį ir ragindavo linksmintis.

Novoaleksandrovskas buvo nedidelis miestas. Tada jame gyveno gal kokie 6000 gyventojų. Žydai buvo įsikūrę miesto centre, o lietuviai ir sentikiai – jo pakraščiuose. Pamenu, kad mano tautiečiai juos vadindavo ,,Fonyes“ (jidiš kalba ,,rusais“).

Mieste buvo sodai bei gražūs ežerai ir todėl Novoaleksandrovskas buvo laikomas vienu iš gražiausių kurortų Lietuvoje.

Cariniame Novoaleksandrovske gyvenę žydai vargo ir tik keli iš jų buvo laikomi turtingais. Dauguma buvo be konkretaus užsiėmimo ir dažniausiai pajamų gaudavo iš prekybos kiekvieną antradienį vykstančiuose mieste turguose – vaikščiodavo tarp susirinkusių valstiečių ir siūlydavo jiems savo prekes. O prekiavo žydai ir žuvimi, ir grūdais, ir jautiena. Nelaukdami kol pirkėjai ateis į mėsininkų parduotuvėles  – patys mėsą išnešiodavo po jų namus. Tarp žydų buvo amatininkų: siuvėjų, batsiuvių, deguto virėjų ir pan.

Mano tėvas buvo apsišvietęs žmogus ir mokė kitus – jis buvo Talmud-Toros mokyklos mokytojas. Tačiau nebuvo savaitės, kad už savo darbą susirinktų jos uždarbį – 3 rublius. Todėl mama tik Šabatui pirkdavo veršiuko galvą, kurios mėsą padalindavo mums, vaikams, o sau ir tėvui palikdavo tik kaulus.

Prisimenu, kad kiekvieną kartą mano tėvas Izraelis-Meiras siusdavo mane, dar vaiką, Šabato naktį nupirkti giros, kurios namo parnešdavau dalimis – Šabato naktį ir prieš havdalah ceremoniją (ceremonija Šabato pabaigoje), bet visada sakydavo, jog turėčiau išleisti tik pusę duotų kapeikų – likusius pinigus turėdavau parnešti tėvui. Pamenu, pardavėjas visada pasižymėjo mane ant sienos, kad dar turintis duoti giros nemokamai. Deja, gira būdavo padaryta iš juodos duonos plutos ir labai rūgšti – tokia pat kaip ateinanti savaitė su savo pilkais rūpesčiais.

Nors ir sunkus buvo žydų gyvenimas, iš Novoaleksandrovsko kilo garsus tautietis, dailininkas Judelis Penas, žinomi dainininkai, muzikantai, dirigentai ir kompozitoriai. Neabejoju, kad nepaprastas jų menines sielas ir talentą įtakojo juos supęs gražus gimtojo miesto kraštovaizdis.

Novoaleksandrovske buvo ir negausus aristokratų luomas. Jam priklausę vadinamieji ,,aristokratai“ buvo vadinami ,,advokatais“ ir turgų dienomis rašė visokiausius dokumentus gyventojams, nors neturėjo jokio teisinio išsilavinimo. Jais buvo žmonos tėvas Zalmanas, kurį vietiniai vadino Felčeriu (buvo baigęs juos ruošusią mokyklą) ir ,,laiminguoju Zalmanu“ bei dėdė Gordonas, miesto žydai Bendetas, Fridlandas, Rachmilis Bermanas, kuris vėliau buvo teisėju Utenoje, daktaras Moišė Bermanas, tapęs Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovu ir keli pirkliai.

Kai man buvo 11 metų aš praėjau 90 km atstumą iki Wizer ješivos (nenustatėme vietovei atitinkančio vertimo), o vėliau mokiausi Dvinsko (dabar Daugpilis, Latvija) ješivoje. Taip savo talento dėka aš keliavau į didelį pasaulį ir tapau Rusijoje orkestro dirigentu (prisiminimuose minimas orkestras ,,Princas Oldenburgskis“, rus. ,,Принц Ольденбургский“). Dirbdamas juo į Novoaleksandrovską atvažiuodavau kas keli metai.

1921 m. aš sugrįžau į Lietuvą. Tada jos vadovai buvo liberalūs žydų atžvilgiu. Bet praėjus kuriam laikui, Lietuvoje pradėjo reikštis antisemitizmas, kuris ir pastūmėjo mane emigruoti į Pietų Afriką.

Po šitiek laiko vėl žvelgdamas į Novoaleksandrovską ir jo žydus galvoju, kad jie buvo nepaprasti savo paprastumu, sąžiningumu ir įpročiais.


Iš Ežerėnuose (dabar Zarasai) gyvenusio Izoko Dumo prisiminimų: Religinis Ežerėnų žydų gyvenimas visai nesiskyrė nuo kitose Lietuvos vietovėse gyvenusių mano tautiečių. Pasistatėme 6 sinagogas: didelį Beth Midrash-ą, iš plytų ir akmens pagrindinę sinagogą, kurią naudojome tik kai būdavo šilta, nes žiemą negalėjome apšildyti tokio didelio jos ploto, siuvėjų ir kalvos papėdėje stovėjusius Bet Midrash–us ir dvi chasidų sinagogas. Prisimenu, kad maldos namai visada buvo pilni besimeldžiančių tikinčiųjų.

Buvo mieste chederai, tarp kurių ir geresnį išsilavinimą suteikiantis chederas Metukanas (,,progresyvus chederas“), kuriam vadovavo Chaimas Vilimovskis ir Šloma Pelzas. Po Pirmojo pasaulinio karo mieste įsteigus mokyklą, joje pradėjo dirbti Chaimas Vilimovskis, Moišė Mušelis ir Josmanas.

Chederai veikė ir įkūrus mokyklą. Juos turėjo išsilavinęs ir gerai išmanęs Torą rabinas Benas-Zionas Liubatskis, Ežerėnuose gerai buvo žinomas ir Chaimo-Mordechajaus Abramovičiaus (po Pirmojo pasaulinio karo emigravo į Palestiną) chederas.

Žinotas išmanęs hebrajų kalbą ir garsėjęs gražia rašysena Avrohamas-Jošė Ichilčikas, kurio mokiniais buvo turtingų žydų vaikai.

Po Pirmojo pasaulinio karo Ežerėnuose veikė įvairios jaunimo organizacijos. Aktyviausi dalyvavo sporto klubo ,,Maccabi“ veikloje, priklausė ,,Y.A.K“ – žydų atletikų klubui. Abu klubai turėjo geras futbolo komandas ir susirungdavo su kaimyninio Dvinsko (dabar Daugpilis, Latvija) komandomis. Sportinės varžybos visada būdavo miesto šventė – žydų parduotuvėlių savininkai jas net uždarydavo, kad galėtų palaikyti savuosius sportininkus. Dar veikė dramos būrelis, kuris ruošdavo spektaklius jidiš kalba ir buvo labai populiarus.

Negaliu nepaminėti vietinės gaisrininkų komandos, kurios dauguma narių buvo žydai. Jai vadovavo Abrašas Rozenbergas (vėliau jis emigravo į Pietų Afriką, mirė Keiptaune). Visi komandos nariai vilkėdavo uniformą ir nešiodavo žalvarinius šalmus. Gaisrininkai turėjo ir savo muzikantus, su kuriais žygiuodavo šventiniuose paraduose nacionalinių švenčių proga.

Štai toks mano gimtasis miestas, kuriame pasitikėdami Dievo pagalba gyveno ir žydai. Jie statėsi namus, augino vaikus – vieni geriau, kiti blogiau. Žinau aštuonis garsius tautiečius, kurie gimė Ežerėnuose ir buvo žinomi visoje Lietuvoje. Štai keli iš jų: Rachmilis Bermanas – dirbęs Utenoje vienintelis žydas teisėjas, jo brolis daktaras Mošė Bermanas – Kauno žydų ligoninės vadovas, kuris su kitais daktarais – Benjaminu Zacharinu, Zvi Elkemu, Rosa Golach ir Leibu Feldšteinu organizavo kursus-mokymus kaip suteikti pirmąją pagalbą.


Novoaleksandrovske (dabar Zarasai) gyvenusio I. Viskindo prisiminimai: 1915 metais, karo metu, mūsų šeima – motina, senelis, jaunesnieji brolis ir sesuo – pasitraukė iš Novoaleksandrovsko (dabar Zarasai) ir pateko į Staraja Rusa miestą Novgorodo gubernijoje. Visą šeimą teko man vienam, tuo metu dirbusiam Petrograde, išlaikyti.

Sudarius Bresto sutartį, man pavyko išrūpinti leidimą šeimai grįžti į tėviškę – Novoaleksandrovską. 1918 m. rugpjūtį parvežiau namiškius namo. Pats čia likti nemaniau: buvau nutaręs padėti senukams susitvarkyti ir vėl išvažiuoti į didelį miestą, kur galėjau dirbti pagal įsigytą meistro juvelyro specialybę.

 Dabartiniai Zarasai tuo metu buvo pusiau sugriauti. Vokiečiai, matydami, kad jiems netrukus teks trauktis iš okupuotos teritorijos, savinosi gyventojų turtą, siauruoju geležinkeliu (vokiečiai jį nutiesė nuo Zarasų iki Ignalinos) gabeno į Vokietiją medieną, gyvulius, linus ir kitą pagrobtą turtą.

Į miestą pradėjo grįžti karo pabėgėliai. Atvyko jaunimas. Mes dažnai susitikdavome, aptardavome įvykius.


Po apsilankymo Zarasuose 1960-aisiais, čia gyvenęs Borisas Efronas parašė laišką rajono laikraščio ,,Pergalė“ (dabar ,,Zarasų kraštas“) redakcijai. Jis paliko miestą tais laikais, kai šis dar vadinosi Novoaleksandrovsku. Daug metų praėjo nuo tos dienos ir štai jis atvyko į savo vaikystės miestą. Beveik pusamžiui praėjus, jis sugrįžo į gimtąsias vietas ir jaudinančiai pergyveno džiaugsmą matydamas išnykusias senojo Novoaleksandrovsko žymes.

Borisas Efronas: Zarasuose aš gimiau. Čia prabėgo mano vaikystė. Vėliau, besimokydamas Daugpilyje, aš taip pat kasmet keletą mėnesių praleisdavau čia, kur gyveno gausi mano giminė. Paskutinį kartą Zarasuose buvau 1915-aisiais. Praėjo 45 metai. Aš galvoju, kur dingo tuometinis Novoaleksandrovskas – miestelis su mediniais, daugiausia sukrypusiais nameliais, apgyvendintas smulkiais amatininkais ir prekiautojais?

Įvažiuojant į Zarasus mane maloniai nuteikė miesto švara, sumanus išplėtimas, tvarkingi kotedžai, želdinių ir gėlių gausa. Žiūrint į naujoves, mane užvaldė pagarbos jausmas žmonėms, kurie įdeda daug meilės, iniciatyvos ir darbo keisdami savo miesto vaizdą.

Ypatingai pasikeitė miesto pakraščiai. Praeityje po mažiausio lietaus tekdavo braidyti po balas ir purvą, o dabar visur nutiesti šaligatviai. Ten, kur buvo sukrypę nameliai, stovi sodų žalumoje paskendę namai. Zarasiškiai – rūpestingi šeimininkai, saugantys savo miesto reputaciją.



Ruošiant medžiagą naudota: E. Bendikaitės ,,Sionistinio judėjimo tendencijos Lietuvos Respublikoje (1918 – 1940)“, L. Raubiškienės ,,Zarasai laiko vilnyse“, A. Miškinio ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ (II knyga), J. Rosino ,,Litvakų istorijos išsaugojimas“, G. Pranckūno ,,Zarasų miesto genplano, centrinės aikštės ir jos užstatyto vystimosi raida“, dr. Z. Medišauskienės skaitytas pranešimas mokslinėje konferencijoje, skirtoje Zarasų 500 metų jubiliejui ,,Zarasai devynioliktajame amžiuje“, ,,Lietuvos žydų bendruomenių enciklopedija“, А. Ruseckio trumpa istorinė-statistinė apybraiža už 1907 m. ,,Novoaleksandrovsko miestas“, ,,Rusijos žydų enciklopedija“, knyga ,,Žūstančiųjų gelbėjimas“, Zarasų ,,Santarvės“ vidurinės mokyklos moksleivių, dvyliktokių M. Desiatnikovos ir T. Onsovič parengtas darbas ,,Žydai Zarasų krašte. M. Botvinikas“ (vadovė istorijos vyr. mokytoja N. Karpovič), Zarasų krašto muziejaus, Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos ir Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos mokytojos R. Morozienės pateiktą medžiagą parengtas G. Zolotuchinos straipsnis ,,Jie gyveno šalia mūsų…“ laikraštyje ,,Zarasų kraštas“, Zarasų krašto muziejuje saugomi I. Vaitkevičienės (Ogurcovaitės) užrašyti zarasiškio F. Tregerio pasakojimai, Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos mokytojos R. Morozienės darbas ,,Žydų istorija ir kultūra Lietuvos tūkstantmečio kontekste“, ,,Rokiškio memorialinė knyga“, Lietuvos žydų specialiųjų interesų grupės Izraelyje informacija, 1930, 1935, 1937, 1938 ir 1939 m. Lietuvos telefonų knygos, Zarasų apskrities žydų verslininkų sąrašas Visa Lietuva, 1931 m., laikraštis ,,Tarybinė žemė“ (1963 m.)/,,Pergalė“ (1960 m.), informacija lu.lv ir d-fakti.lv.


Nuotraukos: iš Zarasų krašto muziejaus fondų, A. Miškinio ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ (II knygos), Kauno apskrities, Lietuvos Sinagogos – Synagogues in Lithuania, tarpukaris.autc.lt, Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus, G. Deičo asmeninio, Kauno apskrities VB, Centrinės Europos tyrimų ir dokumentacijos centro, archyvai.lt bei Jad Vašem archyvų.


Parengė Gražina Ragauskaitė. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Ščerbakovas, rusų – Gražina Ragauskaitė.