Algirdas Bertašius. Čia guli Dovydo žvaigždė užgesusi

14

Eilėraščių autorius Algirdas Bertašius (1952-04-21 – 2015-01-27) gimė ir užaugo Zarasų rajone, Antalieptės seniūnijoje, Purvynės kaime. Veliau visą gyvenimą praleido Antalieptės miestelyje, puikiai pažinojo ir mylėjo jos žmones, jautėsi susijęs su supančia gamta.

Autorius buvo įvairiapusiška asmenybė: baigė Vabalniko technikumą bei įgijo techniko–mechaniko specialybę, vėliau dėstė mechaniką Antalieptės profesinio orientavimo ir gamybinio mokymo kombinate, neakivaizdžiai studijavo viename iš Maskvos universitetų Liaudies menų fakultete, dirbo įvairiausių profesijų darbus: šaltkalviu, vairuotoju, statybininku, Naršėnų bei Antalieptės kultūros namų direktoriumi, Antalieptės kolūkyje dailininku. Neramiais Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo laikais įsidarbino Valstybės sienos apsaugos tarnybos Zarasų užkardoje.

Algirdas Bertašius domėjosi istorija, politika, įvairiais ezoteriniais dalykais, buvo perskaitęs daug įvairios tematikos knygų, tapė paveikslus, drožinėjo, darė gipso skulptūras. Visa tai atsispindi ir autoriaus poezijoje, kurioje gausu istorinių, gamtinių, patriotinių, filosofinių motyvų.


Informaciją parengė artimieji


Čia guli Dovydo žvaigždė užgesusi


Į šiaurės rytus nuo gyvenvietės1, apie kilometrą, yra iki 1941 m. veikusios senosios žydų kapinės. Jeigu prakalbėtų senos pušys! Jeigu prakalbėtų hebrajiškas raštas ant antkapių akmenų! Jeigu prakalbėtų!


Rytais rasa iškrinta

Pušų tylioj aušroj

Hebrajų raštas akmenyse

Ryškėja saulės šviesoj


Čia ilsisi Izraelio

Dukros ir sūnūs

Čia guli Dovydo žvaigždė užgesusi

Šalom, šalom2 besileidžiančiai saulei

Šalom, šalom ryto rasai


Šventoji vandenis plukdo

Ir sukasi laiko ratas

Dar stovi Jūsų medžiai ir trobos

Tik laiko atgal niekas jau nepasuka


Klajūnai paukščiai iš toli

Iš Mozės pažadėtosios žemės

Suskridot prie Nemuno krantų

Aukšti beržai kur dangų remia


Lietuva tėvynė mūsų

– kartu ir Jūsų žemė

Šalom, šalom auštančiam rytui

Šalom, šalom Jahvei ir saulei


Kaip Palestinos kalvos žalios

Banguoja laukuose javai

Atėjus šabui saulė kelia

Talmudą skaito rabinai


Toli, toli Jeruzalės dangus

Su Dievo išrinkta tauta

Jordano upė skuba į krantus

Tyloj suskamba pranašų malda


O čia padangėj Lietuvos

Balti beržai žaliuos

Audrų ir vėjų sūkuriuos

Kaip kūdikius lopšyje linguos


Šventoji vandenis plukdo

Ir sukasi laiko ratas

Čia ilsisi Izraelio dukros

Ir sūnūs,

Čia guli Dovydo žvaigždė užgesusi

Šalom, šalom nusileidusiai saulei

Šalom, šalom amžinai nakčiai


250 nelaimingų Antalieptės žydų, buvo nuvaryti į Savičiūnų mišką, tarp Vencavų – Degučių ir 1941 m. rugpjūčio 26 d. sušaudyti.


Nulenkit galvas!

Jie jau išeina

Tie kurie gyveno

Su mumis šalia


Nulenkit galvas!

Juos jau išvaro

Jų jau nematysit

Daugiau niekada


Išeina dukros ir sūnūs

Nuo Šventosios krantų

Į mirtį linguoja kolonos

Dulkėtu keliu


Išeina vyrai ir žmonos

Nuo amžių gyvenę čia

Išeina jauni ir seniai

Nutrūksta jų žemės daina


Jauna žydaitė žengia

Sunkiu kančių keliu,

O akyse sustingęs siaubas

Ir skausmo ašaros kartu


Žydaitės akys

– tai nokstančių kaštonų

Spalva ruda

Siūbuoja draikoma į šonus

Ilga kasa


Žydaitės akys

– tai vėjas dykumų

Jeruzalės dangus

Su protėvių šauksmu

Žydaitės akys

– rauda negimusių vaikų

Ir meilė dar nepažinta

Su virpuliu širdžių


Smėlėtas kelias driekias

Per kaimus ir miškus

Atgal negrįš jau niekas

Nei vienas Jūs žmogus


Ant kalno Vencavų malūnas

Ir vėjas suka jo sparnus

Žalsvom bangelėm žaidžia

Pakalnėj ežeras gilus


Į dešinę suka kelias

Degučių jau kryptis

O prieky laukia miškas

Tamsusis „pažemys“


Ir ošia žalios pušys

Kelionės pabaiga

Baltuoja baltas smėlis

Duobė jau iškasta


Gyventi baisiai noris

Kvėpuoti vasaros vėsa

Nejaugi niekad nebešvies

Rytais saulutė kildama


Nejaugi niekad nepraeisim

Miela Antalieptės gatve

Negersim srūvančio šaltinio

Vandens Lūžų šile


Suskyla vasaros dangus

Nuo šūvių aido „pažemy“

Jaunos žydaitės akys

Tenai po smėliu pakely


Ir krito Dovydo ainiai

Smėlėton žemėn Lietuvos

Liūdės jų aukštos pušys

Pavasariais gegutė kukuos


Žvaigždės virš Buchenvaldo


Virš Buchenvaldo tamsi naktis

Juoda krematoriumo anga

Sudegusi žmogaus ranka

Išbarstyti pelenai ir sodų

Balta pūga


Virš Buchenvaldo tyla

Beribis dangus ir žvaigždžių

Šviesa

Tai akys tų, kurių seniai nėra


Virš mano sodo

Kažkas išbarstė žvaigždes

Nusideginau pirštus, nespėju jų

Rinkti

Nyku ir liūdna sakau

Jums, rūpužės…negirdit!


Liūdna širdyje

Šalna pakando gėles

Kaip būtų gera, jeigu Tu man

Padėtum surinkti žvaigždes


1995 m. sausio 26 d.


______________________________________

1Antalieptės miestelio.

2Žydų pasisveikinimo, atsisveikinimo, ramybės palinkėjimo žodis.