Aktorė Maja Deren
Maja Deren vadinama ,,amerikietiškojo avangardo motina“. Tokios eksperimentinio kino žvaigždės kaip Stenas Brekeidžas ir Barbara Hammer jai paskyrė savo darbus. Pačiu garsiausiu jos mokiniu ir sekėju tapo režisierius Deividas Linčas.
Jos kūrybinis braižas pripildė kinematografą amerikiečių andergraundu ir padarė įtaką daugeliui eksperimentinio kino režisierių.
Viena iš amerikiečių kino avangardo pradininkių Maja Deren (slapyvardis) gimė 1917 m. balandžio 29 d. Kijeve (Ukraina) žydo gydytojo psichiatro šeimoje. Iš tikrųjų tai Eleonora Derenkovskaja: 1943 m. ji majų genties garbei pasirinko Majos vardą, o Deren – jos tikrosios pavardės trumpinys.
Kijeve valdžią užėmus bolševikams prasidėjo tikras teroras, todėl Majos tėvai drauge su ja išvyko į JAV, Niujorko valstiją. Čia mergaitė pradėjo lankyti mokyklą, paskui įstojo į Niujorko universitetą, kuriame studijavo politologiją, domėjosi lingvistika, rašė eilėraščius. Kai Majai pabodo politologija ir kalbų mokymasis, ji atkreipė dėmesį į kiną.
1942 m. Holivude Maja Deren susipažino su čekų avangardistu Aleksandru Hakenšmidu (slapyvardis Hammidas). Dviese jie pradėjo kurti filmus ant 16 milimetrų juostos. Jis buvo operatorius, ji – ideologė ir pagrindinė veikėja. Netrukus jie susituokė ir kartu gyveno iki 1947 m.
Majai Deren žinomumą atnešė filmas ,,Popietės tinklai“ (1943 m., ,,Meshes of the Afternoon“) – panašus į siurrealistinių nuotraukų seriją 13 minučių trukmės vaizdų srautas. Pagrindinė filmo herojė – juodai apsirengusi moteris, kurią vaidino Maja Deren. Kai kada ją sieja su mirtimi. Šis filmas tapo vienu iš svarbiausių jos darbų kine, o aktorės stilių kritikai pavadino poetine psichodrama. 1947 m. Kanų festivalyje Maja Deren ir jos ,,Popietės tinklai“ sukėlė didelį susidomėjimą ir buvo apdovanoti prizu už eksperimentinį filmą.
1946 m. už darbą kine, aktorė tapo pirmąja Gugenheimo stipendijos laureate.
1947-ieji Majai Deren buvo lūžio metais. Ji paliko vyrą, savo darbą ir už gautą stipendiją išvyko į Haitį, kad iš tikrųjų pajustų visą vudų ritualų jėgą: 1947-1954 m. čia lankėsi tris kartus. Per šį laikotarpį ji nufilmavo du filmus, didelį kiekį papildomos kino medžiagos ir parašė knygą ,,Dieviškieji raiteliai: gyvi Haičio dievai“ – vieną iš išsamiausių kūrinių apie šią kultūrą. Šios knygos redaktoriumi buvo Džozefas Kempbelas, vėliau išgarsėjęs savo mitologijos tyrinėjimais ir tapęs vienu iš Džordžo Lukaso ,,Žvaigždžių karų“ įkvėpėju.
Gerai žinodama nepriklausomos kino gamybos sudėtingumą, Maja Deren inicijavo ,,Creative Film Foundation“ įsteigimą, kurio tikslas buvo nepriklausomų autorių populiarinimas ir finansinė pagalba jiems. Fondas vykdė veiklą iki aktorės mirties.
Asmeninis aktorės gyvenimas, kaip ir jos kūryba, buvo pilnas paslaptingumo ir mistikos. Tarp prisiminimų apie Mają galima užtikti haitiečių prisiminimų apie tai, kaip joje įsikūnijo dievų sielos, o draugai iš JAV pasakoja, kad pykčio priepuolių metu ji galėjo svaidytis šaldytuvais. Bet visi vieningi tame, kad Maja mėgo šokti.
Maja Deren mirė 1961-aisiais, būdama 44 metų.
1986 m. Amerikos kino institutas nepriklausomo kino autoriams įsteigė Majos Deren vardo apdovanojimą, kuris buvo teikiamas dešimt metų.
Be Majos Deren ,,Popietės tinklų“, žinomi ,,Prievartos meditacija“, ,,Choreografijos studija kamerai“, ,,Žemėje“, ,,Pačioje nakties akyje“ ir kiti filmai.
Šaltiniai: evrejskaja-panorama.de, bbc.com, artukraine.com.ua.
Nuotrauka iš artukraine.com.ua.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.