Abraomas Mapu – žydų rašytojas, moderniojo hebrajų romano pradininkas

1808 m. sausio 3 d. Kaune gimė žydų rašytojas, moderniojo hebrajų romano pradininkas Abraomas Mapu.  Mirė 1867 m. spalio 9 d. Karaliaučiuje.

Būsimas rašytojas mokėsi chederyje (žydų pradinėje mokykloje). Nuo trylikos metų savarankiškai studijavo Talmudą, vėliau mokėsi lotynų, vokiečių, prancūzų ir rusų kalbų. Anksti priverstas rūpintis šeimos gerove, įsidarbino pas žydą smuklininką namų mokytoju. Vėliau dirbo namų mokytoju Jurbarke, Raseiniuose, Vilniuje. Nuo 1848 m. gavo mokytojo vietą Kauno berniukų gimnazijoje, kur dirbo iki pat mirties.

Hebrajų kalba parašė keturis romanus bei knygas biblijos tema „Ahavot Zion“ („Siono meilė“, 1852 m.), „Ayit Tzavua“ („Veidmainys“, 1858 m.), romaną „Ashmat Shomron“ („Samarijos nusidėjimas“, 1865 m.) ir t.t. Yra jo paruošti ir keli hebrajų kalbos vadovėliai.


Siūlome žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime, sąjungos leistame 1938 m. sausio 2 d.  laikraščio ,,Apžvalga“ numeryje pateiktą Abraomo Mapu mirties 70-mečiui skirtą Jauniaus publikaciją ,,Abraomas Mapu“:


,,Nors Kaune yra viena gatvė, pavadinta A. Mapu vardu, ne žydų tarpe nėra daug žinančių apie vieną pirmųjų Kauno beletristų ne tik žydų tarpe, bet ir iš viso. Abraomas Mapu, praleidęs visą savo amžių mūsų Vilijampolėj, buvo vienas pirmųjų švietimo sąjūdžio veikėjų Lietuvos žydų tarpe. Jis visomis jėgomis kovojo dėl žydų europinimo. Didžiausias žmogaus privalumas, jo manymu, yra mokėjimas kalbų, mokėjimas gražiai rašyti. Jo didžiausia svajonė yra žydai – žemdirbiai, kuriuos jis tikrai dievina, gieda jiems ditirambus. Iš trijų didelių jo parašytų romanų du tėra istoriškomis, senovės žydų Palestinos temomis, tik vienas „Klastingas vanagas“ yra pašvęstas dabarčiai. Pagal savo struktūrą šis romanas yra kiek panašus į ano meto prancūzų romanus, kur realūs vaizdai painiojami su fantazijos padariniais, visur vaidenasi stebuklai, viskas klojasi be mažiausio natūralumo. Ne panašus jis yra į šios rūšies prancūzų romanus tuo, kad jis yra visas persunktas tendencija. Tame romane skelbiama kova tikybininkų viešpatavimui žydų tarpe ir propaguota žydų europinimas, švietimas. Žodžiu, žydų vidaus gyvenimo supasaulinimas. Todėl tame romane yra aiški tendencija atvaizduoti visus tikybininkus labai blogais žmonėmis, o visus apšviestus – ko tik ne angelais.

Dėl tos tendencijos, kuri savo laiku gal ir buvo labai naudingas kovos įrankis už žydų vidaus gyvenimo europinimą, tas romanas daug nustoja menišku atžvilgiu. Bet jokia tendencija negali visai užmušti menininko meno pajutimo. O Mapu buvo ne tik kultūrinis kovotojas, bet pirmiausia menininkas, todėl mes tame romane randame daug puikių ano meto gyvenimo vaizdų. Ypač jam pavyksta atvaizduoti paprastus žydus, naivius. teisingus ir tikinčius.

Pats A. Mapu šį romaną laikė kaip tik savo geriausiu kūriniu, jis buvo, matyti, jam artimiausias jo tikslais bei svajonėmis matyti žydų gyvenimą laisvą nuo tikybininkų (ne tikybos, jis pats buvo tikintis), hegemonijos.


Šioje kovoje už žydų gyvenimo supasaulinimą reikia pripažinti šiam romanui, nežiūrint į visas jo ydas, kaip rašytam pačiam kovos įkarštyje, didelę įtaką, ypač savo laiku. Mūsų laikams, nors ši kova dar kartkartėmis ir atgyja, tas romanas jau yra tik senųjų kovų dokumentas, kaip ginklas jis jau netinka. Todėl šis romanas, kurį pats autorius laikė savo svarbiausiu kūriniu, mūsų laikais pamažu užmirštamas.

Visai kitokią laimę turėjo A. Mapu kiti du romanai istorinės Palestinos temomis, nors jis pats juos laikė blogesniais.

,,Koks gyvenimas – tokia mirtis“, – sako liaudis. Žydams išėjo kiek kitaip: ,,Koks gyvenimas toks ir prisikėlimas“. Žydų tautos gyvenimas per paskutinius maždaug 2000 metų buvo nenatūralus, nenormalus. Ypač pablogėjo žydų padėtis viduramžiais, kada retai kuo jiems buvo leista verstis, jie buvo varomi iš vieno krašto į kitą. Realusis žydų gyvenimas buvo tada toks bjaurus, kad žydas turėjo ko nors gražaus ieškoti bent svajonėse. Užsisvajodavo Izraelis ir pamiršdavo realųjį     gyvenimą, poną, kurs gali jį kasdieną užmušti arba duoną atimti, baudžiauninkus, kuriuos jis turi pono įsakymu girdyti, visą girtavimą ir girtuoklius, kurie yra jam šlykštūs. Svajonės jam tapo būtina gyvenimo sąlyga. O tose svajonėse pirmą vietą užėmė Palestina, nors ji buvo ne realybė, bet kažkokia dangiška karalystė.

Įdomu juk, kad baisiausio rudens purvyno metu žydas prašė lietaus, nors čia per sugedusį stogą piltų jam lietus už apykaklės kaip iš kibiro, nes jis besimelsdamas turėjo galvoje Palestiną, kur tuo metu yra reikalingas lietus.

Ano meto žydų mokykla tiesiog nieko nepasakojo apie tuos kraštus, kuriuose žydai dabar gyveno, ji jiems pasakojo tik apie Palestiną arba Babiloniją. Ir tuometinis žydų vaikas gyveno svajonėse, gražioje senovėje, bet ne bjaurioje dabartyje. Tas svajingas ilgų amžių gyvenimas negalėjo neatsiliepti ir žydų tautiniam atgimimui, kurio viena šaka, ir reikia pasakyti, kad kaip tik artimiausia žydų masėms, pakrypo į palestinizmą.

Abromas Mapu, pats žydų chedero auklėtinis, pats dėstęs šventraštį, tiek surištą su Palestina, dvasiškai buvo šimtais saitų surištas su žydų senove. Nors ir šaukė jis prie realybės, bet iš tikrųjų jis dar visai maža buvo realesnis už savo priešininkus.

Bet kaip tik šiam jo nerealumui turime padėkoti už abu jo istorinius kūrinius. Gyvendamas mūsų Vilijampolėje, niekad nebuvęs Palestinoje, apie meilę teskaitęs turbūt tik knygose, jis sukūrė du šedevrus iš senovės žydų gyvenimo Palestinoje. Žiūrėjo jis į Kauno kalnus ir vaizdavo Alyvų ar Chermono kalnus, jis žiūrėjo į Nemuną ar Nerį ir matė juose Jordaną. Ir reikėjo labai stiprios meniškos kibirkšties bei intuicijos, kad amžinai gyvenąs Vilijampolėj žmogus neapsijuokintų vaizduodamas Palestiną. A. Mapu ne tik neapsijuokė, bet pateikė puikiausius vaizdus. Čia lyg atsiliepė kažkoks atavizmas – visų žydų kartų ryšys su Palestina.

Šie abu romanai, nežiūrint jų neaiškios kalbos, pasiliks visiems amžiams hebrajų literatūroje kaip pirmieji žydų renesanso balandėliai. Pirmi naujos epochos balandėliai visados yra perdaug romantiški, perdaug dangiški. Bet tai praskina kelią realiai kūrybai. Vėlyvesnėje žydų kūryboje Lietuvoje Nemunas jau pasiliko Nemunu, Neris – Nerimi, Kaunas – Kaunu, o Vilnius – Vilniumi.

Naujieji žydų rašytojai yra mūsų dvasiai kur kas artimesni, negu A. Mapu, bet vargu ar be jo kovos už Lietuvos žydų gyvenimo supasaulinimą, ar be jo romantiškumo būtume taip greitai pasiekę realųjį gyvenimą. Šiuo atžvilgiu A. Mapu buvo ne tik Lietuvos žydų, bet ir visų Rusijos žydų renesanso pirmtakas.“

 

Jūsų dėmesiui 1937 m. balandžio 9 d. laikraštyje ,,Apžvalga“ publikuotos E. Heimano istorinės apysakos ,,A. Mapu“ ištrauka, kurioje apie rašytoją A. Mapu ir senąjį Kauną:

E. Heimanas – jaunas rašytojas, kaunietis, išleido dabar didesnę istorinę apysaką iš didžiojo hebrajiško istorinio romanisto kauniečio A. Mapu laikų. A. Heimanas turi istorinės nuovokos ir jo Kauno miesto gyvenimo vaizdavimai tos dar netolimos epochos yra labai gyvi ir įtikinantieji. Mes čia pateikiame ištrauką iš tos apysakos, kurioje mes vaizdžiai matome mūsų mylimą seną Kauną bei jo žmones istorijos bei padavimų šviesoje.

 

Mapu geroką laiko galą klaidžiojo Neries krantais. Siautėjo, draskėsi vėjas. Susijaudinęs jis nė nejuto šalčio, kuris lindo į šnerves, į tankią barzdą. Ties užšalusia upe, kuri dabar atrodė kaip gilus užsnigtas klonis, staugdamos plyšojo laukinės nakties jėgos. Žengdamas tamsoje jis staiga sustojo prie didžiųjų, raudonųjų reb Elinkės Kagolerio ješiboto namų. Dešimtys langų ir aukštos sienos švietė ryškia šviesa ir varė nuo savęs tamsą į žemąsias lūšneles, kurios kaip juoda avių landa glaudėsi prie ješiboto kojų. Mažosios liepsneles ruseno kaip žibukai, šviesioji mokykla tarytum paskleidė šias liepsneles kiekvienuose žydų namuose.

Kai vėjas nurimo ir pradėjo šliaužti apsnigtu požemiu, Mapu įsiklausė į balsus, sklindančius iš ješiboto anapus upės. Duslūs balsai skardėjo jo sąmonėje kaip krioklio užimas ir priminė jam, kad tamsusis moterų skyrius Abos Chackelso sinagogoj, kur jis susipažino su nepaprastomis kalbos paslaptimis, yra jau toli už jo pasaulio ribų.

Jis artinosi prie žuvų rinkos. Prie smulkių viešbučių grūdosi, klegėjo žmonės. Iš visų aplinkinių gatvių telkėsi žmonės į turgavietės kampą. Ištarnavę, žili kareiviai nudėvėtais, kariškais rūbais žengė šlubuodami. Jie keikė pasiutusį vėją, kosėjo ir taškė iš senųjų burnų seilių liekanas. Kartais jie griebdavosi sudžiūvusiomis, raukšlėtomis rankomis už įdubusių krūtinių, čiupinėdami sunkiuosius varinius medalius, kuriuos jie gavo didžiuosiuose karuose.

Iš gilių vartų skliautų ėmė eiti žvejų žmonos. Kai kurios jų dar turėjo rankose peilius, suteptus žuvų krauju. Jos užmiršo vakarienę, paliko vaikus Dievo valiai ir bėgo žiūrėti stebuklo aikštėj.

Tirštoj grūstyj, tarp žmonių apsupusių plačią tamsią duobę, kuri žiojėjo kaip atviras kapas, zujo gaujos šunų. Išalkę žvėrys sukinėjosi apie žvejų žmonas, laižė jų rūbus, kurie buvo aplipę žuvų viduriais ir žvynais. Iš didelio malonumo šunys inkštė, vizgino uodegas.

– Šalin, besočiai, – spardė žvejienės savo batų galais šunis, – šalin senos gaišenos!…

Kareiviai veržėsi pro žmones. Laibais, spiegiamais, vaikiškais balsais jie barė moteris:

– Bobos, šalin! Mes, seni kareiviai, daugiau išmanom tokiuose dalykuose!

Minia apjuosė duobę kaip stora siena. Visi stovėjo nulenkę galvas ir tarytum laukė, kad iš apačios, pro praplėštą žemės žaizdą, pasirodytų koks ženklas.

Mapu stovėjo susiliejęs su minia. Jis juto žuvų kvapą, kuriuo dvokė taukuoti rūbai, kūnai. Žmonės, kurie išsėdi per ištisas naktis valtyse kaip nebyliai, kad neišgąsdintų žuvų, stovėjo tyliai ir laukė. Iš nekantrybės jie kasėsi barzdas.

– Hei, neįstumk manęs į duobę, tu nebylus lyne! – plūdo senas kareivis žvejį, – šalin nuo duobės, žuviaėdžiai, žemė neišlaikys jūsų pilvūzų.

– Atneškit šviesos, – rėkė kitas, – atneškit iš smuklės šviesos! Aš neturiu katės akių. Nematau, kas dedasi tamsumoj.

Atsidarė žemos smuklių durys. Pro jas į šaltąjį orą pradėjo veržtis kaip iš pirties tiršto garo kamuoliai. Mergos plikomis rankomis, apsiavusios raudonomis kurpėmis, kaip katės lipo kopėčiomis ir žibino švyturius, kurie staiga kaip krauju prisipildydavo raudona šviesa. Smuklininkai odinėmis prikyštėmis išnešė į nakties tamsą vaškines žvakes, įkištas į tuščias bonkas. Kai vėjas pagriebdavo žvakių liepsneles, smuklininkai pridengdavo jas savo prikyštėmis.

Mergos smuklių prieangiuose garsiai kvatojo susikeitusios rankas po krūtimis. Jos be paliovos viena kitą apkalbinėjo, tarytum pasakojosi kažkokias paslaptis, bet nesiliaudavo įžūliai žvilgčiojusios į vyrus.

Staiga ties minia iškilo švyturys, kuris garsiai poškėjo ir kurio ištryškusi liepsna be paliovos spjaudėsi liepsnos gabalais.

– Meskit deglą į duobę, pamatysime, kas ten dedasi, – pasigirdo balsai iš minios.

Valandėlę deglas plaukė ties galvomis ir nulėkė į plačias tamsias duobės žiotis. Prieš žmonių akis staiga atsivėrė mūrytas urvas, kuris driekėsi kažkur toli po žeme. Aplink urvą buvo išmėtyt žvynuoti šarvai, kryžiaus pavidalo kardai.

– Tai yra slaptas pilies urvas, – kaltojo smuklininkas, – tokių urvų driekiasi iš pilies šimtai. Jų yra po visu Kaunu, po laukais ir giriomis, jie siekia net Raudondvarį.

– Irgi naujiena, – įsikišo senas smuklininkas rankas po prikyšte, – kai pirmas prancūzas savo baltu arkliu prajojo pro mano smuklę, žemė staiga prasivėrė kaip perkūno trenkta. Buvo matyti, kad jis nusisuks sprandą.

– Kas?

– Jis, Napoleonas! Aš gerai atmenu, kaip jis stovėjo Vėsulavoj ir žiūrėjo pilvą atkišęs į Kauną. Aš viską mačiau pro aukšto langelį. Tai buvo tada geros dienos. Auksas gulėjo gatvėse..

– Prancūzai, sakoma, mėgsta tik vyną, nuo degtinės jie svaigsta kaip musės… jie bijo degtinės…

– Bet už tai jie mėgsta bobas. Jie yra pasiryžę gauti lazdų už nuogą moters koją. Kai jie ėjo pro miestą, pas mane buvo nemaža mergų. Prancūziukai baltais apsiaustais kaip bitės spietėsi apie smukles, suko juoduosius ūsus ir pliauškėjo liežuviais. Mano kambariuose per anas naktis išdegė daugiau žvakių negu bažnyčiose ir sinagogose kartu. Kai jie išėjo iš miesto, užkasiau žemėje tris puodus raudonųjų. Mūsiškiai baudžiauninkai yra liesi kaip varnos, bet prancūziukai linksmi kaip kregždės…

Mapu stovėjo užsimerkęs ir klausėsi. Minią įsikando didįjį karžygį ir šaiposi iš jo ir jo karių. Jis išsigando dėl savo paties likimo. Akyse švaistėsi rankos be kūnų, ištisas miškas rankų plėšia jo kapą, neša jo kaulus po triukšmingas rinkas, po smukles ir paleistuvių namus, kurių pragariška, kruvina liepsna dega net stikliniuose žibintuose prie durų. Jis susitraukė iš skausmo, tarytum nematoma ranka būtų sudavusi jam smūgį. Iš tolo pasigirdo laukinis vėjo kauksmas. Bet šaltis jam nerūpėjo. Jis stovėjo minioje kaip ankštame, tamsiame name…

Minia pradėjo skirstytis. Aplinkinėse gatvėse pradėjo žybčioti švyturiai. Kai jie prisiartino prie duobės, pieš Mapu akis iškilo blyškūs liesi veideliai juodais ilgais rūbais. Iš mokyklų grįžtantieji vaikai laike savo žibintuvus prie pat duobės ir baimingai žvelgė į ją.

– Kai Mesijas ateis, – kalbėjo vienas jų, – numirėliai šiais urvais keliaus į Palestiną.

– Kvaily, tu nieko nežinai, – atsiliepė kitas drebėdamas nuo šalčio, – tie urvai, kuriais žydų numirėliai risis į Palestiną, yra tūkstantį kartų gilesni…

– Milijoną kartų…

Mapu įsmeigė savo liūdną žvilgsnį į vaikus. Jų liesuose drebančiuose kūneliuose, kurių kiekvienas kaulas kyšo iš po odos kaip peilis, jis pažino save patį prieš penkiasdešimt metų. Vaikai iškėlę žibintuvus žiūrėjo į liesą blyškų žydą juoda barzda ir kieta „berlinčiko“ skrybėle ties siaura aukšta kakta…

– Vaikai, bėkim, – suriko vienas iš jų, – tai Mapu, kad išdiltų jo vardas. Motina sako, kad jis perkrykštas.

Žibintai pasklido po prekyvietę. Ugnys stikliniuose narveliuose keistai virpėjo, norėjo užgesti ir negalėjo…Tamsa staiga apsupo jį kaip miškas. Žibintų liepsnelės atsitolino, sumažėjo kaip kibirkštėlės. Bet iš tolo dar sklido:

– Mapu, kad išdiltų jo vardas, bedievis, perkrykštas…

Mapu paliko vienas stovėti prie duobės. Jam rodėsi, kad pati naktis šaukia iš savo gelmių. Vaikų balsai krito į jo sąmonės gelmes kaip akmuo į ramų ežerą. Šiurpas nukratė jo kūną. Jo galva nusviro, tarytum norėdama atitrūkti nuo kūno ir įkristi į duobę…

 


Daugiau apie Abraomą Mapu ir jo kūrybą N. Šapiros ,,Kaunietis A. Mapu. Jo gyvenimas ir kūryba“ (1928 m.): http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/KVB/C130000485612


Šaltinis: epaveldas.lt.


Nuotrauka iš kaunas.mvb.lt.


Parengė Gražina Ragauskaitė.