Nepaklūstant tamsai. Holokaustą išgyvenęs vaikas
Kapas
Haroldo Kasimovo ankstyvuosiuose vaikystės prisiminimuose – gyvenimas visiškoje tamsoje ir tyloje mažame kambarėlyje, kuriame buvo sunku judėti bei visada trūko maisto.
H. Kasimovas, jo tėvai ir dvi seserys 19 mėnesių ir 5 dienas praleido slapstydamiesi nuo vokiečių persekiojimo tvarte iškastoje duobėje, kuri buvo uždengta lentomis ir šiaudais. Tada Haroldui buvo trys metai. Kai kada Kasimovai savo slėptuvę vadindavo ,,keyver“ (jidiš kalba ,,kapas“). ,,Mes ten buvome palaidoti, – prisimena H. Kasimovas. – Jeigu mums būtų kas nors atsitikę, tai galėjo būti mūsų kapu“.
,,Tada aš nematydavau saulės, – pasakoja jis. – Tada aš niekada nemačiau šviesos, niekada nebuvau išlipęs iš duobės. Ten visada buvo tamsu“.
H. Kasimovas gimė mažame kaime [1937 m. Turmante, Zarasų rajone]. Tuo metu tai buvo Lenkijos teritorija. Jo tėvas Nachumas buvo žvejys bei klestintis verslininkas ir turėjo du namus – vieną Turmante, o kitą Drysviatuose, Baltarusijoje. Jis buvo žinomas ir gerbiamas žmogus. ,,Todėl, kad buvo pagarbus žmonėms“, – sako H. Kasimovas.
,,Iš tikrųjų mano tėvas buvo gana herojiška asmenybė, – tęsia H. Kasimovas. – Jis labai gerai sutardavo su aplinkiniais žmonėmis, ir ne tik žydais, todėl daugelis buvo pasiruošę rizikuoti savo gyvybėmis, kad padėtų jam“.
Prasidėjus karui Kasimovų šeima gyveno Drysviatuose. Vėliau ji buvo viena iš penkių kaime darbams paliktų žydų šeimų. Visos kitos buvo išvežtos į koncentracijos stovyklas arba nužudytos vietoje. Tūkstančiai to regiono žydų buvo tiesiog sušaudyti. H. Kasimovo močiutė buvo viena pasmerktųjų myriop. ,,Aš buvau labai artimas su ja, – sako Haroldas. – Jie paėmė ją ir nužudė“.
1942 m. balandį vietinis kunigas įspėjo H. Kasimovo tėvą, kad jo šeima turi pasislėpti arba bėgti, nes vokiečiai planavo nužudyti paskutinius pasilikusius žydus – juk 95 proc. Lenkijos krašte gyvenusių žydų jau buvo nužudyti. Beveik nebuvo išgyvenusių vaikų. ,,Tiems nedaugeliui išlikusių padėjo lenkai katalikai“, – sako H. Kasimovas.
Tėvo didvyriškumas
H. Kasimovo tėvo ryžtingumo dėka buvo išsaugotos šeimos narių gyvybės. ,,Jis tiesiog niekada ir jokiomis aplinkybėmis nepasiduodavo“, – pasakoja H. Kasimovas. Nors šeimai, kurioje trys vaikai iki aštuonerių metų, galimybės buvo ribotos.
,,Mano tėvas labai gerai žinojo apylinkes, – aiškina H. Kasimovas. Žmonės jo neišdavė, netgi duodavo šiek tiek maisto“. Kažkurį laiką šeima slapstėsi miške, namų palėpėse ir daržinėse. 1943 m. pradžioje H. Kasimovo tėvas įtikino ūkininką Vladislavą Pivorovič, su kuriuo turėjo darbinių reikalų, kad leistų jo šeimai pasislėpti tvarte. Ūkininkui tai nebuvo visiškai altruistinis veiksmas.
,,Mano tėvas žadėjo atiduoti jam visus namus, viską ką turėjo – toliau pasakoja Haroldas. – Niekas nesitikėjo, kad karas tiek užtruks. Tad tol, kol buvome tenai, Vladislavas Pivorovič taip pat buvo tarsi ,,įstrigęs“ ir nieko negalėjo daryti. Jis bijojo mus įskųsti – tai būtų buvusi fatališka pabaiga visiems šios istorijos dalyviams“.
H. Kasimovas labai dėkingas jį ir artimuosius priglaudusiam ūkininkui bei jo šeimai už didelę riziką, kurią jie prisiėmė: ,,Jis atsidūrė labai sudėtingoje situacijoje, nes tada rizikuota ir savo, ir šeimos narių gyvenimais“.
Duobė tvarte buvo pakankamai didelė, tačiau laisvai judėti joje buvo sudėtinga. H. Kasimovo tėvas iškasė tunelį į ūkininko rūsį, kuriame buvo laikomos bulvės ir per jį naktimis išeidavo ieškoti maisto šeimai – duonos ir vandens, kurių niekada nebuvo iki soties.
Besislapstanti šeima gyveno tyloje, kad nebūtų surasta. ,,Mes turėjome nuolat tylėti ir nekalbėti“, – pasakoja H. Kasimovas. Pašnekovas prisiminė įvykį, kai pas ūkininką apsilankė patruliuojantys vokiečiai su šunimis. ,,Gal tvartas buvo praviras ir vienas iš šunų kažką užuodė, – sako Haroldas. – Ko gero, tai buvo vokiečių aviganis, jis pradėjo jaudintis. Patruliai susiruošė išeiti ir kvietėsi jį kartu. Niekas iš jų neįsivaizdavo, kad čia pat yra žydų šeima“.
Į šviesą
1944-ųjų vasarą rusų kariai išlaisvino šešiametį Haroldą Kasimovą ir jo šeimos narius. ,,Tai buvo savotiška euforija, – sako jis. – Mes, žydai, jau nebuvome persekiojami“.
Be euforijos pašnekovas prisimena jo tada pamatytą pasaulį. ,,Pamenu, mačiau kaip karvės ganėsi žolėje. Tikrai, iki tol nežinojau kas buvo aplinkui, – pasakoja Haroldas. – Po beveik dvejų kape praleistų metų viskas atrodė unikaliai, keistai ir nuostabiai“.
Devyniolika mėnesių badaujant ir mažai judant padarė įtaką fiziniam vaikų stoviui. ,,Mes buvome panašūs į skeletus, – pasakoja pašnekovas. – Už mane dvejais metais vyresnė sesuo negalėjo vaikščioti…Mudu tėvas kurį laiką nešė maiše“.
Civiliams ir kariams vis dar grėsė pavojus. ,,Vis šaudė, – sako H. Kasimovas. – Kartą vos nenušovė vežimo vadeliotojo. Laimė, kad pataikė į jo kepurę.“
H. Kasimovo tėvai nutarė išvykti į JAV kontroliuojamą zoną. ,,Tuo metu su mumis buvo tėvo brolis“, – tęsia Haroldas. Jo dėdė buvo partizanas, išgyveno karą ir išvyko į Izraelį. ,,Mes įstrigome traukinyje. Vagonas atsikabino nuo sąstato ir pasiliko Lenkijoje, kažkur netoli Lodzės. Pamenu, vietinių žmonių grupė norėjo užimti vagoną. Tėvas stovėjo tarpduryje ir laikė rankoje gabalą geležies. Dėdė, tėvo jaunesnysis brolis, išlipo per langą ir pakvietė policininkus. Atėję jie liepė skirstytis. Tokie incidentai buvo dažni“.
Po to kai Kasimovų šeima pasiekė Vokietiją, ji apie trejus metus gyveno Bad Reichenhalyje (Bavarijos kurortinis rajonas) įkurtoje didelėje perkeltųjų asmenų stovykloje. ,,Gyvenimas stovykloje buvo didelis žingsnis į priekį, lyginant su tuo ką teko išgyventi iki jos. Buvo ankštoka, bet mes turėjome pakankamai maisto. Mes buvome laisvi. Dauguma čia buvusių žmonių išvyko į Izraelį, kai kurie į Lotynų Ameriką ir net į Australiją. Tam, kad įvažiuotume į Ameriką, turėjome turėti rėmėją“, – pasakoja H. Kasimovas.
Pažadėtoji žemė
Reikėjo laiko susitvarkyti dokumentus, nes JAV imigracijos įstatymai ribojo norinčių atvyksti į šalį asmenų skaičių. ,,Tėvo sesuo turėjo garantuoti, kad atvykus į JAV ji mumis pasirūpins“, – sako H. Kasimovas.
Į JAV Kasimovų šeima išvyko tada, kai Haroldui buvo 11 metų. Kelionė jūra trūko 10 dienų, per kurias daugelis plaukusių laivu išgyveno siaubingus jūros ligos simptomus. ,,Visi sirgo, – toliau prisimena pašnekovas. – Aš buvau vienintelis, kuris atėjau papusryčiauti! Man davė apelsinų – ko gero, tada aš juos rankose laikiau pirmą kartą“.
H. Kasimovas prisimena tą dieną, kai atplaukė į Niujorko uostą – tai buvo 1949 m. rugpjūčio 23 d. Jis, vienuolikmetis berniukas, atrodė kaip septynerių metų vaikas: ,,Aš buvau labai mažo ūgio – pats mažiausias šeimoje. Manau, kad tuos dvejus metus aš visai neaugau“.
Kasimovų šeima apsigyveno Niujorko Bronkso rajone. Haroldas pradėjo lankyti žydų mokyklą – Salanter ješivą, dainuoti profesionaliame chore, mėgo su kaimynų vaikais žaisti rankinį. ,,Prisimenu tai kaip laimingą laikotarpį. Be savo patirties daugiau apie Holokaustą nieko nežinojau. Tėvai mums, vaikams, apie jį nekalbėjo ir tai aptardavo tik su išlikusiais gyvais suaugusiais. Lavinantis augo mentalitetas ir aš norėjau vis daugiau ir daugiau sužinoti ne tik apie tai kas atsitiko man, bet kas iš tiesų atsitiko Rytų Europos žydams“, – pasakoja H. Kasimovas.
Vėliau H. Kasimovas mokėsi Niujorko Ješivos universiteto vidurinėje mokykloje, po jos Niujorko žydų teologijos seminarijoje studijavo hebrajų literatūrą ir žydų tradicijas. ,,Ten nieko nedėstė apie Holokaustą. Žydai apie tai dažniausiai nekalbėjo“, – sako pašnekovas. Tolimesnes aspirantūros studijas H. Kasimovas tęsė Templės Universitete, o 1972 m. įsijungė į Grinnell kolegijos religinių studijų fakulteto tiriamąją veiklą. Kai į šią kolegiją atvyko lektorius ir Holokausto rašytojas Emilis Fackenheimas, H. Kasimovas pradėjo tyrinėti savo praeitį.
Net ir tada pašnekovas mažai kalbėjo apie Holokausto išgyvenimus. Šios temos jis į judaizmo paskaitas netraukė maždaug iki 1980-ųjų ir vietoj to sutelkė dėmesį į tradicinį judaizmą. ,,Žydų istorija siekia 4000 metų prieš Holokaustą. Jūs neturite Holokausto padaryti esminiu judaizmo įvykiu“, – savo nuostatas aiškina H. Kasimovas.
Gyvenęs tamsoje ir tyloje berniukas tapo gerbiamu religijos mokslininku ir pasaulio žmogumi. H. Kasimovas savo karjerą paskyrė pasaulio religijų dialogo skatinimui. Jo mentorius ir mokytojas Abrahamas Jošua Hešelis ne tik įkvėpė jį skatinti religijų dialogą, bet ir pateikė rekomendacijas, kurios padėjo Haroldui rasti ramybę savyje ir santykiuose su pasauliu.
H. Kasimovo kaip mokslininko veikla padėjo jam palaikyti draugiškus ryšius su daugelio kitų konfesijų atstovais. Vienas iš jo draugų brolis Veinas Teasdalis paprašė jo paties išgyvenimus aprašyti knygoje ,,Žadinant dvasias, įkvepiant sielą: 30 istorijų atrandant ryšį tarp tikėjimų“. ,,Mes tapome artimi draugai, – sako H. Kasimovas. – Jis buvo tikras dvasinis mokytojas“. Atsiliepdamas į draugo pasiūlymą, Haroldas knygoje publikuojamame pasakojime ,,Būti garbingu žmogumi“ pirmą kartą aprašė savo Holokausto patirtį. Jo vyresnioji sesuo Rita Kasimova Braun baigia rašyti prisiminimų knygą, kurioje pasakoja savo šeimos gyvenimą Antrojo pasaulinio karo metais.
H. Kasimovas per savo karjerą Grinnell kolegijoje tik du kartus dėstė Holokausto istoriją. ,,Tai tiesiog buvo labai skausminga. Aš maniau, kad tai studentams bus svarbu, jie buvo susikaupę bei tikrai gerai atliko savo darbą. Didžiausią dėmesį skyriau realiems išlikusių gyvais dienoraščiams“, – dalijasi prisiminimais H. Kasimovas.
Būtent šio kurso metu H. Kasimovas studentams pasakojo apie įvykius Europoje Antrojo pasaulinio karo metais. Bet pats savęs nelaikė išgyvenusiu Holokaustą. ,,Paprastai aš ne paskaitą apie Holokaustą dėstau, o kalbu apie temas, susijusias su religijų dialogu. Ypatingą dėmesį skyriau Abrahamui Jošua Hešeliui ir popiežiui Jonui Pauliui II. Tai tikrai mano darbas. Tik visai neseniai aš pradėjau suprasti, kad mano darbas susietas su mano Holokausto patirtimi“, – sako Haroldas.
,,Viskas pradeda keistis. Pernai [2007 m.] pirmą kartą savo gyvenime kalbėdamas Holokausto aukų atminimo dieną sinagogoje atvėriau savo patirčių poveikį. Manau, kad esu pasirengęs papasakoti savo istoriją. Esu labai sujaudintas sutiktų žmonių parama. Daug užuojautos lenkų tautybės žmonėse, gelbėjusiuose mano šeimos narius, buvo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Lenkijoje buvau tris kartus ir patyriau žmonių meilę. Esu labai dėkingas už tai“, – neslepia H. Kasimovas.
Kai H. Kasimovas buvo berniukas, jis nesuprato kas vyksta su jo šeimos nariais. Jis nežinojo kodėl naciai norėjo juos nužudyti. Jis prisipažįsta, kad net dabar, po 60-ties metų, nesupranta tos neapykantos. ,,Manau, teks pasakyti, kad aš asmeniškai to nepatyriau. Man labai pasisekė“, – baigia H. Kasimovas.
Džaki Hartling Stolze, 2008 m. rugsėjo 15 d., www.grinnell.edu.
Nuotrauka Justino Hayvorth.
Parengė Gražina Ragauskaitė, iš anglų kalbos vertė Vitalijus Ščerbakovas.