Kazitiškis/Salakas
1941 m. rugpjūčio 2 d. visiems Salako žydams buvo įsakyta susirinkti į vieną vietą – greičiausiai Šilo gatvę, iš kurios apie 150 atrinktų išsilavinusių ir visuomeninkų Salako žydų bei jų šeimos narių buvo išvesti į apie 10 kilometrų į pietryčius nuo miestelio esantį Sungardų mišką (dabar Kazitiškio seniūnija, Vaišniūnų girininkija, Ignalinos rajonas). Su savimi jiems tebuvo leista pasiimti nedidelį ryšulėlį su maistu. Kaip liudijo apklausiamas viename iš getų Vokietijoje Jerachmielis Korbas, nuvykus į nustatytą vietą, iš atvestųjų buvo atrinkta apie 25-30 žydų, nuvesti į mažą Paežerės kaimą ir prie ežero sušaudyti. Likę 114 žydų buvo sušaudyti Sungardų miške.
Apie šį įvykį liudijo ir netoli vykdyto šaudymo vietos gyvenusi Arlauskaitė. Pasak jos, grupė Salako žydų kelioms dienoms buvo apgyvendinta Sungardų miške buvusiame tuščiame name. Rugpjūčio 9-ąją atėję policininkai suimtiesiems pranešė, kad juos mišku ves į Dūkštą ir suskirstė buvusį jaunimą, senolius ir vaikus į tris grupes, kurias kas 30 min. išvesdavo iš apleistų namų. Arlauskaitė prisiminė ne tik tądien ilgai miške aidėjusius šūvius, bet ir į jos močiutės kiemą atbėgusį kruvinoms rankoms nusiprausti prašiusį vandens nepažįstamą vyrą, bet senolė jo nedavusi. Apie žudynių vietą 1923 m. gimusi Kazitiškio kaimo (Ignalinos rajonas) gyventoja Arlauskaitė sakė: ,,Buvo baisu. Stovėjo trys užkastos pilnos kraujo duobės. Aplinkui matėsi drabužiai, ant krūmų kabėjo moterų galvos su skarelėmis“.
Rosino knygelėje ,,Litvakų istorijos išsaugojimas“ rašoma, kad Salake likę žydai buvo apgyvendinti laikiname gete – gyventojų priverstinai paliktuose namuose, iš kurių šie išsinešė viską ką galėjo – net duris ir langus.
Naudota: J. Rosino ,,Litvakų istorijos išsaugojimas“, 1991 m. vasario 26 d. Arlauskaitės rašytinis paaiškinimas, 1993 m. rugsėjo 27 d. kultūros paveldo objekto apžiūros aktas.
Nuotraukos: iš ,,Holokausto Lietuvoje atlaso“ (autorius Sebastijanas Pammeris).
