Karikatūristo, Zarasų krašto Garbės piliečio Al Jaffee interviu LRT radijo laidai ,,Kultūros savaitė“ (2019 m. spalio 19 d., žurnalistė Vita Ličytė, į lietuvių kalbą išverstas interviu tekstas)

Karikatūritas Al Jaffee: ,,Aš buvau Lietuvos žydų Tomas Sojeris“


Legendinis 98-erių karikatūristas Al Jaffee sako, kad jo kūrybiškumą formavo vaikystės nuotykiai Zarasuose. Daugiau nei 60 metų jis dalyvavo JAV leidžiamame satyros žurnalo „Mad“ kūrybos procese. Spalio mėnesį išėjo naujas, bet paskutinis šio leidinio numeris. Priežastys – finansai, sumažėjęs skaitytojų ratas. Nuo šiol planuojama leisti žurnalus, kuriuose bus publikuojama per 67-erius metus sukaupta leidybinė ,,Mad“ medžiaga ir vieną specialų metinį numerį su originaliu turiniu.

,,Beveik septynis dešimtmečius gyvavęs ,,Mad“ iš naujo suformavo amerikiečių politinės satyros kryptį ir užaugino ištisas JAV komikų ir iliustratorių-karikatūristų kartas“, – taip apie šį žurnalą rašo ,,The Washington Post“. Tarp tokių Stephenas Colberas ir Jon Stewart.

Su Al Jaffee kalbamės apie kūrybiškumo ugdymą ir satyrą, kurie neskatina patyčių, bet demaskuoja negeroves ir kalba apie pasaulio ateitį.

Al Jaffee kūrybos studija – tarsi aštuntame Manhatano daugiaaukščio aukšte skriejanti mikro visata, kurioje greitai pasimiršta didmiesčio triukšmas ar už didelio lango vykdomi statybų darbai.

Al Jaffee: Daiktų turiu daugiau negu idėjų ką su jais daryti toliau. Jau nebeturiu vietos.


Spintose, ant arba šalia jų ir gerbėjų laiškai bei dovanos. Maždaug 15 kv. metrų darbo studija tarsi Al Jaffee minčių ir gyvenimo žemėlapis. Studijos viduryje prie pat lango stovi didelis darbo stalas ant kurio pasklidę naujausios užduoties eskizai.

Keturios sienos užpildytos taip, kad atrodo beveik nėra nei vieno laisvo plotelio. Norisi ištyrinėti kiekvieną paveikslą, įrėmintą iliustraciją, nuotrauką. Kiekvienas jis pasakoja istoriją. Spintose ir lentynose sudėtos piešimo priemonės, iliustracijų archyvai. Ant kiekvieno stalčiuko tvarkingai parašyta kas juose yra.

Al Jaffee: Esu padaręs daugybę dalykų, kurie yra mano studijoje. Štai pažiūrėkime aplinkui – kad ir šis laikrodis, kurį pagaminau pats.


Vita Ličytė: O kokie čia karikatūriniai veidai prie kiekvienos valandos?

Al Jaffee: Visi jie yra mano kolegos iš „Mad Magazine“.


Vita Ličytė: Ar jiems priskirtos valandos kaip nors susijusios su jų asmenybėmis?

Al Jaffee: Ne, taip giliai nebuvau pagalvojęs. Tiesiog man kažkas padovanojo neveikiantį laikrodžio mechanizmą. Pagalvojau ką čia su juo nuveikus. Nenorėjau tiesiog laikrodžio su įprastais skaičiais  1,2,3… Kodėl valandų vietoje nenupiešus kolegų atvaizdų? Taigi, nupiešiau savo kolegų karikatūras.


Vita Ličytė: Ir save taip pat?

Al Jaffee: Ir save taip pat.


Vita Ličytė: Ties šešta valanda, taip?

Al Jaffee: Taip. Deja, daugiau nei pusės šių žmonių su mumis jau nėra. Bet pažiūrėjęs kiek valandų, galiu su šiluma juos prisiminti.


Harvey Kurtzman, Jack Davis, Mort Drucker, Wally Wood, Will Elder, Al Jaffee, Sergio Aragones, Don Martin, Paul Coker, Sergio Aragonés. Tai vieni garsiausių 1952-ais metais pradėto leisti ,,Mad“ žurnalo kūrėjų. Geriausius laikus ,,Mad“ išgyveno 8-ame dešimtmetyje, kai prenumeratų buvo daugiau nei 2 milijonai.

Al Jaffee prie žurnalo ,,Mad“ prisijungė pirmaisiais leidybos metais. Viena jo sugalvota idėja prigijo visiems laikams ir tapo „Mad“ žurnalo prekiniu ženklu: Al Jaffee laikomas išlankstomos paskutinės puslapio iliustracijos pradininku. Anglų kalboje ji vadinama „Fold in“ arba ,,Mad Fold in“. Išlanksčius iš pirmo žvilgsnio įprastą iliustraciją, atsiskleidžia šmaikšti situacija ir satyros idėja. Tai tarsi galvosūkis. Čia turi būti daugybė mažų detalių ir jos turi susijungti. Labai smagu spręsti tokias užduotis.

 Al Jaffee iliustratoriaus-karitūristo kelias prasidėjo dar prieš atsirandant ,,Mad“ žurnalui. Jo vardą galima rasti  Gineso rekordų knygoje: Al Jaffee ilgiausiai pasaulyje dirbantis karikatūristas.

Al Jafee: Dirbau jau daugiau nei 70 metų.


Vita Ličytė: Ir dirbate toliau?

Al Jaffee: Ir dirbu toliau!


Vita Ličytė: Ir vis dar piešiate ,,Mad Magazine?“

 Al Jaffee: Taip. Tačiau kartais darau ir kitus užsakymus. Bet aš jau pavargstu. Kartais taip, kad, rodos, galėčiau miegoti visą dieną. Vis dėlto, manau, kad tai, jog vis dar įdarbinu savo smegenis bei vis dar esu fiziškai aktyvus ir yra mano ilgo gyvenimo priežastis. Taigi nieko iki šiol neatsisakau. Ir vis dar tuo labai mėgaujuosi. Narplioti kūrybines užduotis – tikras malonumas.  Galėčiau išeiti į pensiją, bet tuomet nežinočiau ką su savimi veikti. Taigi, kol galiu, tęsiu darbą.


Savo darbo studijoje Al Jaffee turi šeimos nuotraukų ir parodo tą, kurioje jis, jo trys jaunesni broliai, mama, tetos, pusbroliai ir senelis. Joje viena iš jo vasarų Lietuvoje, Zarasuose.

Al Jaffee: Čia mano senelis Zarasuose. O čia aš. Tai visa mano šeima. Buvo puikus laikas.


Vita Ličytė: Jūs čia atrodote gana rimtas.

Al Jaffee: (Juokiasi). Žinote, tuo metu netvėriau kailyje nuveikti ir pamatyti ką nors įdomaus. Fotografuotis tikrai nebuvo tai, ką norėjau veikti būdamas Zarasuose.


Al Jaffee gimė Amerikoje, Moriso ir Mildred šeimoje. Jie buvo kilę iš Zarasų. Jų pirmasis sūnus Abraomas, vėliau pasivadinęs Alanu, o paskui tapęs tiesiog Alu – Al Jaffee. Motina su sūnumis grįžo atgal į Zarasus, kuriuose jie su metų pertrauka gyveno šešerius metus. Al Jaffee mama prieš pat karą nespėjo sugrįžti į Ameriką ir tikslus jos likimas nežinomas, tačiau tikėtina, kad jai nepavyko išgyventi Holokaustą. Jeigu norite išsamiau išgirsti apie Al Jaffee vaikystę Zarasuose ir jo šeimos istoriją, LRT mediatekoje verta susirasti laidą ,,Radijo dokumentika“, kuri buvo transliuota 2016 m. gruodžio 12 d..

Al Jaffee: Ten jaučiausi labai laimingas. Manau, kad Zarasai man buvo kaip Markui Tvenui Amerika. Zarasai yra Lietuvos Šveicarija. Ant aukštumos, visiškai apsupti ežerų. Iš visų pusių – vien ežerai. Galėjai eiti žvejoti kur tik panorėjęs. Žiemą nuo miesto kalvų leisdavomės rogėmis. Visos gatvės ėjo žemyn  – link ežero, kuris užšaldavo. Gatves nuklodavo slidus sniegas. Tai buvo ilgas ilgas kelias, kuriuo sliuogdavome iki pat ežero vidurio. Būdavo nuostabu! Viskas buvo nuotykis. Geriausias jo apibūdinimas – aš buvau Lietuvos žydų Tomas Sojeris. Noriu pabrėžti, kad tada žaislus kiekvienas vaikas gaminosi pats. Daiktus, kurių jiems prireikdavo: meškeres, timpas, kojūkus. Broliai Abraomas ir Haris buvo pasigaminę ir automobilių, gaisrinės mašinos modeliukus. Didžiąją dalį daiktų pasigaminamo pasimokę iš vietinių, kurie to išmoko iš savo tėvų, o šie – iš savo senelių ir taip toliau.


Vita Ličytė: Kiek jūsų vaikystės užsiėmimai ir patirtis nulėmė jūsų polinkį kūrybai? Tikriausiai, jūsų vaikystės laikai nemažai prisidėjo prie profesijos pamatų?

Al Jaffee: Dabar viską galima rasti parduotuvėse. Į jas vaikus nusivedę tėvai gali parodyti visokiausių žaislų. Tai gali skatinti tingumą. Kodėl turėčiau stengtis ir pats darytis meškerę, jeigu galiu paprašyti tėčio, kad nupirktų? Manau, kad mano broliai ir aš iš gyvenimo Lietuvoje bei Zarasuose gavome labai daug todėl, kad viską darėmės patys. Pačius įvairius daiktus.


Vita Ličytė: Ar pasakytumėte, kad ribotumas sužadina kūrybiškumą?

Al Jaffee: Taip, absoliučiai. Gimstame turėdami švarų protą. Jis vystosi vienu ar kitu keliu. Mano manymu, protui naudingiausia vystytis kūrybiškumo keliu – kai augantis žmogus viską kuria pats, eksperimentuoja, atranda. Šiomis dienomis yra daugybė švietimo šaltinių. Ne tik internetas, bet dar daugiau – knygų, iliustracijų. Tačiau, manau, vis tiek labai svarbu kūrybiškomis priemonėmis ugdyti protą. Nuolatos. Netgi dabar, kai man jau 98-eri, net paprastas buitines problemas tebesprendžiu kūrybiškai. Pavyzdžiui, tam tikri dalykai virtuvėje. Žinoma, didžiausią savo kūrybiškumo potencialą skiriu kurdamas medžiagą žurnalui.


Vita Ličytė: Kaip metų tėkmėje keitėsi jūsų kūrybos įkvėpimo šaltiniai?

Al Jaffee: Iš esmės nesvarbu – kiek tau bebūtų metų, reikia sekti kas vyksta pasaulyje ir atrasti kaip išreikšti save. Savo darbuose vengiu politinio pykčio – jis niekur neveda. Mano tikslas parodyti kai kurių įstatymų arba žmonių požiūrio kvailumą. Bet man visada patiko perteikti tai, ką galvoju apie išdidumą, fanatizmą, politinę neapykantą ir karo siekius. Darbas kurį darau, iš esmės yra arba tiesus, arba satyriškas humoras. Jeigu politinėje arenoje vyksta kontraversiški arba absurdiški įvykiai, stengiuosi atrasti būdą kaip apie tai papasakoti neatskleidžiant asmeninės pozicijos. Siekiu sukurti bendrą komentarą, kuris padėtų pažadinti žmones ir šie į situaciją pažvelgtų iš šalies arba bandau sukurti iš to juokingą situaciją. Kai mūsų ar bet kurios kitos šalies prezidentas pasako ką nors kvailo ar kai jo žodžiai gali paveikti daugybę žmonių, norisi sukurti komentarą. Tačiau nesinori tiesiog sakyti: ,,Ar tai nekvailas poelgis?“ Dažniausiai reikia žengti į priekį:  ,,A-a-a, jeigu tai, ką jis sako, yra tiesa, štai ko galime sulaukti ateityje“. Taigi, pradedi eksperimentuoti. Tačiau tai ateina labai natūraliai bet kuriam žmogui, kuris daugybę metų dirba toje pačioje srityje kaip aš. Tik nereikia pamokslauti. Ką deja, dabar aš ir darau (pauzė, nes čia jis juokauja). Mano pamokslas – nepamokslauk!. Juk gali švelniai atskleisti, demaskuoti ir išryškinti. Niekada nereikia sakyti: ,,Tik pažiūrėkite koks jis blogas.“


Vita Ličytė: Iš kur jūsų šios  pažiūros?

Al Jaffee: Iš vaikystės, nes buvau išdykęs vaikas. Tačiau niekada nesiveldavau į kivirčus ar muštynes. Jau būdamas mažas stebėdavau kaip tėvai kalbasi su vaikais, kurie neturėdavo nė menkiausio supratimo ko iš jų nori tėvai. Man tai buvo absurdiška. Prisimenu, kai būdamas mažas matydavau kaip kiti vaikai tyčiojasi iš silpnesnių, savo viduje labai norėdavau išdrįsti juos sustabdyti. Tačiau aš bijodavau. Dėl to buvau nusivylęs savimi. Galvodavau, kad neteisinga kai stipresnis vaikas pastumdavo silpnesnįjį. Nesąžiningumas mane visada liūdino. Manau, kad taip jaučiasi didžioji žmonių dalis.


Vita Ličytė: Taigi, savo iliustracijose atradote būdą kaip apie nesąžiningus dalykus kalbėti juokingai, tačiau be patyčių?

Al Jaffee: Taip. Tai yra ,,atlikėjo“ privalumas. Sakau ,,atlikėjas“, nes aš atlieku numerį popieriaus lape, aktoriai vaidina scenoje, tačiau visi mes siunčiame įvairiausias žinutes. Aš stengiuosi vengti visko, kas sukeltų neigiamus jausmus, nebent tai tikrai pateisinama dėl didesnio gėrio. Nebent tai yra įrankis pasakyti, kad skaudinti kitus yra neteisinga. Ir kaip sakiau, jokiu būdu nereikia pamokslauti. Žmonės tiesiog nelinkę klausyti pamokslų. Tačiau galima žmogų, kuris tyčiojasi, perkelti į aukos kailį. Kartais tai nėra lengva.


Vita Ličytė: Tai tikras menas. Kaip negeroves iškelti tolerantišku tonu, kaip kalbėti apie tai, kas skaudina, neskaudinant kitų? Manau šiomis dienomis to ypač trūksta.  Jūs kuriate tai, kas labai reta. Ar apie tai esate pagalvojęs?

Al Jaffee: Tai yra tiesa. Geri tėvai vietoj to, kad muštų savo vaikus arba rėktų ant jų, savo pavyzdžiu parodo kaip reikėtų geriau elgtis. Jie parodo kokie yra pranašumui būti geru žmogumi. Užuot sakę: ,,Tu esi labai blogas vaikas“, kad taip ar kitaip padarei, jie pabrėžia pozityviąją pusę. Tačiau aš nesakau, kad žmonės pridarę baisių dalykų turėtų būti neteisiami. Ne. Mes turime atremti dalykus, kurie nėra žmonijos naudai. Kartais tai gali būti nemalonu ir sudėtinga. Juk mes visi esame netobuli,  tačiau turime būti pavydžiais.


Vita Ličytė: Surasti tą balansą skamba kaip tikras menas, juk vienam iš kito tyčiotis yra daug lengviau. 

Al Jaffee: Taip, tyčiotis, įžeidinėti bei žeminti ir taip pažeidžiamus žmones yra lengviausia. Bet jeigu vaikas padaro, ką nors ne taip, yra daug geriau parodyti, kad geras poelgis sukuria daug daugiau pasitenkinimo. Tai keblu. Juk mes nesame šventieji. Visi turime silpnybių ir darome klaidų, visiems pritrūksta kantrybės. Manau, kad apie kiekvieną gyvą sutvėrimą geriausia galvoti taip, tarsi tai būtumei tu pats. Juk nenorėtumėme, kad mums spirtų? Tai kam spirti šuniui? Kai žmogus įžeidinėja kitą – tuo įžeidinėjimu nieko nepasiekia. Bet galima pasiekti atkreipiant dėmesį į situacijos kvailumą. Kur mus veda įžeidinėjimas? Tu nepakeisi mano nuomonės įžeidinėdamas! Ir aš tavęs nepakeisiu įžeidinėdamas. Jeigu elgsimės maloniai, galbūt ką nors kartu ir nuveiksime.


Vita Ličytė: Ilgą laiką stebėjote pasaulio įvykius, kalbėjote apie politines problemas, pokyčius visuomenėje. Dėl to labai įdomu išgirsti o kokią pasaulio perspektyvą matote jūs? Kiek matote vilties pasaulio ateityje? 

Al Jaffee: Turiu vilties dėl pasaulio ateities. Manau, kad šiuo metu pasaulis išgyvena sunkius laikus. Viena iš problemų – gyvenamojo ploto stygius. Populiacija auga, o žemės išteklių jai patenkinti mažėja. Prie to prisideda ir klimato kaita – bus dar sunkiau užsiauginti maistą ar pasigauti žuvų. Juk su kiekviena diena nyksta koraliniai rifai. Yra vienintelis išsigelbėjimo kelias – jeigu pasaulio lyderiai, ateities lyderiai vieną dieną atsibus ir supras, kad reikia apsaugoti planetą bei galvos ne tik kaip apsaugoti savo šalį, o pradės dirbti kartu kaip susivienijęs pasaulis.


Vita Ličytė: Ir vis dėlto sakėte, kad turite vilties, iš kur ji?

Al Jaffee: Aš turiu vilties. Žmonės labai išradingi. Jie turi smegenis. Jie moka spręsti problemas. Tereikia susivienyti, kad problemos sprendimas pavyktų. Juk pasaulis yra vienas. Jis nėra suskirstytas ar valdomas Rusijos, Amerikos, Prancūzijos ar Anglijos. Pasaulį valdo gamta. O mes turime tiek klimato kaitą neigiančių žmonių, nors mokslininkai įrodė, kad tai tikrai vyksta visose pasaulio dalyse. Vienintelis būdas – veikti kartu. Prisipažinsiu – vis dėlto nerimauju dėl savo proanūkių ateities. Todėl  turime dirbti!


Vita Ličytė: Tai tuomet kas jums suteikia vilties dėl geresnės ateities?

Al Jaffee: Tai, kas man suteikia vilties, yra žmonės. Tokie kaip tu. Tie, kurie klausia, kurie kalbasi su vyresnių kartų žmonėmis. Jūs tikrai sugalvosite išeitį. Jus ištirpdysite paplitusį supratimą, kad tereikia rūpintis tuo, kas aplinkui tave. Visiems mums reikia rūpintis žmonėmis ir gyvūnais. Viskas pasikeis tada, kai jaunesnioji karta kitu savo požiūriu pakeis dabar valdžioje esančius žmones. Aš turiu vilties.