Kompozitorius Feliksas Mendelsonas

Mažasis vunderkindas


Feliksas Mendelsonas (pilnas vardas – Jakob Ludwig Felix Mendelssohn Bartholdy) gimė 1809 m. vasario 3 d. Hamburge garsaus žydų filosofo Mozės Mendelseno sūnaus, bankininko Avramo ir Lėjos Solomon šeimoje. Jo tėvai siekė atsisakyti judaizmo ir vaikai negavo religinio išsilavinimo, o 1816 m. buvo pakrikštyti liuteronų bažnyčioje.

Pavardė Bartholdy buvo pridėta pasiūlius motinos Lėjos broliui Jakobui. Vėliau tėvas Avramas laiške Feliksui taip paaiškino savo sprendimą: jis tuo norėjęs parodyti savo ryžtingą sprendimą nepaisyti tėvo Mozės išpažįstamų tradicijų. Nors Feliksas susitaikymo su savo tėvo nuomone ženklan pasirašinėjo Mendelsonas – Bartholdy, tačiau jis neprieštaravo tik pirmosios pavardės dalies naudojimui.

1811 m. Felikso tėvų šeima apsigyveno Berlyne. Tėvai siekė jam, jo broliui Polui ir seserims Fani bei Rebekai suteikti geriausią išsilavinimą. Vyresnioji sesuo Fani tapo garsia pianiste ir kompozitore – mėgėja. Jos tėvas manė, kad ji turinti muzikinių gabumų, bet nepritarė tam, kad muzikinė karjera yra tinkama jaunai merginai.

Nuo šešerių metų amžiaus Feliksą Mendelsoną fortepijono pamokose mokė jo motina, nuo septynerių – Mari Bigo Paryžiuje, o nuo 1817-ųjų kompozicijos Karlas Celteris. Būdamas devynerių metų debiutavo dalyvaudamas kameriniame koncerte Berlyne.

Karlas Celteris Feliksą pristatė savo draugui poetui Johanui Getei. Vėliau jiedu ne kartą susitiko ir Feliksas ne vienam garsaus poeto eilėraščiui sukūrė muziką.


Mokslo metai


1819 m. Feliksas Mendelsonas buvo priimtas į Berlyno chorinę akademiją. Nuo šio momento jis nesustodamas kūrė muziką.

Svarbu tai, kad Feliksas jau nuo vaikystės buvo talentingas kompozitorius. Pirmieji jo kūriniai buvo išleisti 1822 m. – tada jam tebuvo trylika metų. O būdamas penkiolikos jis parašė savo pirmąją simfoniją Do minor. Po metų klausytojai išgirdo kūrinį, kuris atskleidė jo nepaprastą genialumą – Oktetą Mi-bemol mažor. Šis Oktetas ir 1826 m. sukurta simfoninė siuita ,,Vasarvidžio nakties sapnas“, kurios dalimi buvo garsusis ,,Vestuvinis maršas“ (pirmą kartą nuskambėjo 1847 m. Anglijoje, Tivertono Šv. Petro bažnyčioje) yra patys garsiausi jo ankstyvojo laikotarpio kūriniai.

1824 m. Feliksas Mendelsonas mokėsi pas kompozitorių ir pianistą-virtuozą Ignacą Mošelesą, kuris kartą prisipažino, kad talentingą Feliksą galėjo mažai ko išmokyti, tad vėliau jiedu tapo kolegomis ir draugais visam gyvenimui.

Be muzikos, Feliksas Mendelsonas mokėsi vaizduojamųjų menų, literatūros, kalbų ir filosofijos, 1825 m. savo mokytojui Cheize išvertė Terenso ,,Andriją“. Šis taip buvo sužavėtas šiuo vertimu, kad išleido jį kaip ,,jo mokinio Felikso“ darbą. Vėliau vertimas tapo Felikso Mendelsono kvalifikaciniu darbu gaunant teisę mokytis Berlyno Universitete, kuriame jis lankė Georgo Hegelio estetikos, Eduardo Ganso istorijos ir Karlo Riterrio geografijos paskaitas.


Dirigento karjeros pradžia


Feliksas Mendelsonas dirigentu tapo Berlyno chorinėje akademijoje. Palaikomas jos direktoriaus ir padedant draugui Eduardui Devrintui 1829 m. įgyvendinto Johano Bacho ,,Pasijos pagal Matą“ pastatymą, kurio sėkmė lėmė Johano Bacho muzikos atgimimą Vokietijoje, o paskui ir visoje Europoje.

Tuo pačiu metu Feliksas Mendelsonas apsilankė Anglijoje, kur surengė Filharmonijos draugijos koncertą. Tada šioje šalyje, Londone, jau gyveno jo draugas Ignacas Mošelesas, kuris Feliksą Mendelsoną pristatė įtakingiems Anglijos muzikos pasaulio žmonėms. Keliaudamas per Airiją po koncertinės programos Londone, kompozitorius sukūrė uvertiūrų metmenis, kurios vėliau tapo labai žinomos –  ,,Hebridai“ ir ,,Fingalo ola“.

Grįžęs į Vokietiją Feliksas Mendelsonas gavo pasiūlymą užimti dėstytojo pareigas Berlyno Universitete, bet jo atsisakė. Vėliau jis kelis metus keliavo po Europą ir kūrė, o 1832 m. išleido savo pirmąjį  ,,Dainų be žodžių“ rinkinį.

1833 m. Feliksas Mendelsonas tapo Reino muzikos festivalio Diuseldorfe, kuriame kasdien pristatydavo savo kūrinius, dirigentu, o po dviejų metų pradėjo aktyvią dirigento veiklą Leipcige. Kompozitorius iškėlė sau tikslą šį miestą padaryti europinės reikšmės muzikos centru.

1836 m. Feliksui Mendelsonui buvo suteiktas Leipcigo Universiteto daktaro laipsnis. Tais pačiais metais jis sutiko protestantų šventiko dukterį Sesilę Žanreno ir 1837 m. kovo 28-ąją ją vedė. Šioje santuokoje gimė penki vaikai.


Populiarumo viršūnėje


Prūsijos karalius neatsisakė pastangų prisivilioti kompozitorių į Berlyną – čia jis buvo paskirtas Menų Akademijos muzikos direktoriumi. Iki 1845 m. jis periodiškai dirbo Berlyne, bet neatsisakė veiklos ir Leipcige. Išvykdavo kompozitorius ir į Angliją, atlikdavo darbus Londone ir Birmingeme, kur buvo susitikęs su karaliene Viktorija ir jos vyru princu Albertu. Karališkosios šeimos nariai buvo jo muzikos gerbėjai.

1843 m. Feliksas Mendelsonas įkūrė Leipcigo muzikos konservatoriją, pirmąją tokio profilio švietimo įstaigą Vokietijoje – taip jis įgyvendino savo svajonę ir Leipcigas tapo muzikiniu centru šalies žemėlapyje. Jis taip pat pabaigė ir kai kuriuos savo kūrinius, o 1844 m. vienas surengė penkis filharmonijos koncertus Londone.

Nuo didelio darbo krūvio ėmė silpti Felikso Mendelsono sveikata, o ypatingai jį paveikė sesers Fani mirtis. Išvykęs gydytis į Šveicariją, jis pabaigė kvartetą Fa minor styginiams instrumentams, o sugrįžęs į Leipcigą pasijuto visai netenkąs jėgų.

Feliksas Mendelsonas mirė 1847 m. lapkričio 4 d. būdamas tik trisdešimt aštuonerių.


Šaltinis: propianino.ru.


Nuotrauka iš propianino.ru.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.