Įžymus žydų kilmės rašytojas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Icchokas Meras
Scenaristas ir prozininkas Icchokas Meras gimė 1932 m. spalio 8 d. Kelmėje, žydų šeimoje, mokėsi vietinėje pradinėje mokykloje. 1941 m., Holokausto metu, jo tėvai buvo nužudyti, o jis išgelbėtas ir užaugintas lietuvių šeimoje: vokiečių okupacijos metais jį priglaudė Bronė ir Juozas Dainauskai ir Juozuku vadintas Icchokas Meras augo kartu su šešiais gelbėtojų vaikais. Romane ,,Mėnulio savaitė“ rašytojas savo vaikystę prisimena šitaip: „Iš autoriaus parodymų autoriui: Beveik visą okupacijos laikotarpį aš, I. Meras, gyvenau Kelmės dvare, gausioje kumečio šeimoje, kaip septintas Bronės ir Juozo Dainauskų vaikas. Kaimynai kumečiai suprato arba žinojo, kas aš toks, bet niekas tuomet nežinojo, kad jie žino“ (p. 158).
1953 m. Icchokas Meras baigė Kelmės vidurinę mokyklą, 1958 m. – Kauno politechnikos instituto (Kauno technologijos universitetas) elektrotechnikos fakultetą, dirbo inžinieriumi Vilniaus konstruktorių biure, Vilniaus televizijos mazgų gamykloje, redaktoriumi Lietuvos kino studijoje. Nuo 1972 m. gyveno ir kūrė Izraelyje, mokytojavo Lodo ORT techninėje vidurinėje mokykloje bei koledže, dėstė Beit-Berl koledže.
Icchokas Meras pelnė ne vieną literatūros ir meno premiją bei apdovanojimą: Izraelio Valstybės Prezidento literatūros premijas (1973, 1998), The International Remembrance Award for Excellence and Distinction in the Literature of The Holocaust (1973), lietuvių rašytojų draugijos literatūros premijas, JAV (1976, 1996), Rafaeli literatūros premiją, Izraelis (1979), Sionistų federacijos literatūros premiją, Izraelis (1981), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordiną (1995), Žemaitės literatūrine premiją (2005), už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą ,,Tūkstantmečio žvaigždę“ (2008), už tragiškųjų XX amžiaus žmogaus patirčių atskleidimą modernioje lietuvių prozoje Nacionalinę premiją (2010).
Nuo 1963 m. Icchokas Meras buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys, bet taip pat priklausė Lietuvių rašytojų draugijai išeivijoje, PEN klubui, buvo Lietuvos kinematografininkų sąjungos ir Hebrajų rašytojų sąjungos garbės narys.
1989 m. Sąjūdžio vadovui Vytautui Landsbergiui prašant iki pat 1995-ųjų, kol buvo įkurta Lietuvos Respublikos ambasada Izraelyje, buvo neoficialus Lietuvos atstovas šioje šalyje, tačiau ir ją įkūrus Icchokas Meras tęsė savo veiklą abiejų valstybių bendravimo labui, ypatingai plėtojant abišalius kultūrinius ryšius.
Icchokas Meras mirė po ilgos ir sunkios ligos 2014 m. kovo 13 d. Izraelyje, Tel Avivo ligoninėje, eidamas 80-uosius metus.
Kūryba
Interviu Laurai Karpavičiūtei rašytojas Icchokas Meras sakė: „Sovietų valdžia mane ne tik atskyrė, bet išbraukė, lyg nebūčiau niekada egzistavęs nei kaip žmogus, nei kaip rašytojas, išbraukė iš visur, kur tik galėjo, net iš bibliografijų. Ir įdomiausia, kad sovietų valdžiai pavyko, pasisekė – ji sugebėjo išmesti mane iš gyvosios, tekančios, banguojančios lietuvių literatūros ir iš skaitytojo sąmonės ir pasąmonės, iš jo atminties. „Išbraukė“ ir iš jaunosios kartos sąmonės ir pasąmonės, atminties, kur nė nepabuvojau, nebespėjau pabūti, tokios galimybės neturėjau. Negailestingai išbraukė iš literatūros, literatūrologijos, literatūros istorijos dirvų ir horizontų.“
Icchoko Mero paliktas kūrybinis palikimas – tai savitas, dviejų kultūrų, lietuvių ir žydų, meninis-socialinis arealas, kuriame atsiskleidžia unikalus emocinės ir istorinės patirties klodas. Būdinga, jog asmeniniai išgyvenimai šiuo atveju itin stipriai susilieja su platesnėmis sociumo gyvenimo dimensijomis. Rašytojas pabrėžė: „Kelmė išmokė mane žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas“. Daugelio Icchoko Mero knygų tematika remiasi žydų išgyvenimais vokiečių okupacijos metais. Savo romanuose Icchokas Meras tikrovės įvykių nesistengė atkurti nuosekliai, taip kaip jie vyko – jam buvo svarbiausia išryškinti tų įvykių prasmę ir vaizdą. Icchoko Mero romanai, sukomponuoti iš atskirų, kartais beveik savarankiškų apsakymų. Kūryboje autorius naudojo pasakos, baladės, fantastinių apsakymų elementus.
Prozininkas Icchokas Meras debiutavo 1960 m. autobiografinių apsakymų rinkiniu „Geltonas lopas“. Vėliau išleido jį išgarsinusius apsakymų rinkinius „Žemė visada gyva“ 1963), ,,Senas fontanas“ (1971), ,,Apverstas pasaulis“ (1995), ,,Stotelė vidukelėj“ (2004), romanus „Lygiosios trunka akimirką“ (1963, 1968, 1998, 2006), „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965, 1968, 1998), „Mėnulio savaitė“ (1966, 1971), „Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius“ (1971, 1976, 1991, 2008), pirmąjį kūrėjo romaną „Sara“, parašytą Izraelyje, išgyvenus šalyje dešimt metų (1982, 2008), romaną vaikams ,,Ties gatvės žibintu“ (1974, 1998).
Centriniai rašytojo kūrybos motyvai, įvaizdžių telkiniai – tai Holokaustas, tragiškas žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais, lietuvių-žydų santykiai. Šios temos varijuotos pagal įtaigias menines konvencijas, kur avangardizmo meninės pasiūlos apauginamos ganėtinai konkrečiais ir gyvais žmogaus egzistenciniais išgyvenimais. Icchoko Mero kurtas personažas, nors ir įsviestas tarp triuškinančių krumpliaračių, dažniausiai pajėgia išsaugoti savo žmogišką orumą, demonstruoja savotišką beviltišką stoicizmą. Tokie ypatumai ryškėjo jo romanuose „Lygiosios trunka akimirką“, „Ant ko laikosi pasaulis“, „Mėnulio savaitė“. Pabrėžtina, kad pilkais sovietinio socrealizmo poetikos vyravimo metais, rašytojo individualus stilius, filosofinis kūrinių pamatas buvo išskirtinis ir paveikus fenomenas. Šiuo atžvilgiu itin reikšmingas rašytojo kūrinys – romanas „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“, kuriame tarsi atsisakoma vientiso siužeto, o pirmenybė teikiama individualiai jausenai bei universaliems būtiškiems patyrimams. Romane „Sara“ simboliškai vaizduota žydės moters (tautos) likiminė patirtis Šešių dienų karo metu. „Kai rašau apie žydą, galvoju apie rusą, latvį ar čeką, o kai rašau knygą apie žydą ir lietuvį, galvoju apie žmogų“, – sakė prozininkas. Tokia jo kūrybinė nuostata lėmė neblėstantį Icchoko Mero kūrinių aktualumą.
Icchoko Mero proza, kurią jis rašė tik lietuviškai, išversta į daugiau nei 20 pasaulio kalbų: anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, gruzinų, hebrajų, jidiš, ispanų, italų, latvių, lenkų, norvegų, olandų, portugalų, prancūzų, rusų, serbų, švedų, tadžikų, turkų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių.
Kinas ir teatras
Rašytojas keletą metų aktyviai dirbo kine, parašė scenarijus filmams „Kai aš mažas buvau“ (bendraautorius ir filmo režisierius A. Araminas, 1968), „Birželis, vasaros pradžia“ (bendraautorius ir filmo režisierius R. Vabalas, 1969) ir „Maža išpažintis“ (bendraautorius ir filmo režisierius A. Araminas, 1970). Visi Icchoko Mero scenarijai turėjo pirminį grožinės literatūros šaltinį: scenarijus „Kai aš mažas buvau“ sukurtas pagal estų rašytojo Mačio Unto romaną „Lik sveikas, rudas katine“, pagal Vytauto Bubnio apysaką „Arberonas“ pastatyta „Maža išpažintis“ (1970 m.), o scenarijui „Birželis, vasaros pradžia“ pasinaudota Antono Čechovo kūryba. Pastarojo filmo scenarijaus variantų buvo net trylika. Nors filmas „sąjunginiame ekrane“ nepasirodė, tačiau kritikai jį laikė vienu iš geriausių lietuviškų filmų. Svarbiausios filmų temos: XX a. 7-tojo dešimtmečio kaimo gyvenimas, žmonių kasdienybė, tėvų ir vaikų santykiai.
2010 m. teatro režisierius Mindaugas Karbauskis Rusijos akademiniame jaunimo teatre pastatė spektaklį „Lygiosios trunka akimirką“ pagal to paties pavadinimo Icchoko Mero romaną. Spektaklis sulaukė pripažinimo ir buvo nominuotas prestižiniam „Auksinės kaukės“ apdovanojimui.
Šaltiniai: blog.lnb.lt, šaltiniai.info, zydai.lt, rasytojai.lt, literaturairmenas.lt, senas.lnb.lt urm.lt.
Džojos Barysaitės nuotrauka iš rasytojai.lt.
Pagal šaltinius parengė Gražina Ragauskaitė.