Žydų tautos rašytojas Šolomas-Solomonas Rabinovičius (slapyvardis Šolom Aleichemas)

Aleichemas

Rašytojas tapo populiaria XX amžiaus asmenybe, nors gyveno ir kūrė tik amžiaus pradžioje. Jis buvo ir lieka meistriškumo ikona ne tik žydų tautai, bet viso pasaulio literatams. Šolom Aleichemas – ne tik šiuolaikinio žydų identiteto liudininkas, bet ir vienas iš tų, kuris jį formavo.  

Šolom Aleichemo kūriniai yra išversti į 63 kalbas, tame tarpe ir į lietuvių. Tiesa, jo kūryba pas anglakalbius Amerikos skaitytojus atėjo nuo teatro scenos – 1964 m. buvo pastatytas miuziklas ,,Smuikininkas ant stogo“ („Tevjė pienininko“ motyvais), kuris šalyje rodytas 3242 kartus – to laiko Brodvėjaus rekordas.   

Dėmesys rašytojo kūrybai neatslūgsta iki šiol. Kas nulėmė tokį skaitytojų domėjimąsi? Atsakymas paprastas: gyvi jo herojai, kuriuose įamžinti žydų charakterio bruožai – gyvenimiška patirtis, protas, humoras, gėris ir, žinoma, verslumas. ,,Jo kūryba buvo geresnė už bet kokią žydų religinę filosofiją“, – rašė Grigorijus Kazovskis.     

Savo šviesų požiūrį į gyvenimą, žmogaus pergalę prieš tamsiausias jo puses, rašytojas užrašė savo garsiojoje epitafijoje, kurią paprašė užrašyti ant jo kapo:


Čia palaidotas paprastas žydas.

Jis buvo tautos rašytojas.

Visą gyvenimą rašė žmonėms,

Kurie buvo be vardų ir garsių giminių.

Jis juokui pakeldavo, bardavo,

Kandžiai pajuokdavo didingą pasaulį, 

Bet pasaulis neliūdėjo.

Ir valandą, kai visi iš širdies

Juokėsi pamiršę liūdesį,

Jis verkė, – mato Dievas, – tyloje

Slaptai, kad žmonės nematytų. 


Garsus žydų rašytojas Šolom Aleichemas gimė 1859 m. kovo 2 d. Perejaslavlio miestelyje, Poltavos gubernijoje (Ukraina), bet didžioji jo vaikystės dalis prabėgo mažame Voronkovo miestelyje, kurį savo kūriniuose rašytojas pristatydavo išgalvotu Kasrilovkos pavadinimu. Jo tėvas Nochumas-Menachemas Rabinovičius buvo garbingas, religingas ir skvarbaus proto žmogus, Toros ir Talmudo žinovas. Jis buvo pasiturintis prekybininkas ir pats didžiausias miestelio turtuolis. Šeimininke namuose buvo motina Chaja-Estera – dalykinė moteris, guvi, išskirtinai griežta savo vaikams.

Pradėję mokslus ketverių, visi berniukai beveik iki vestuvių mokydavosi chedere. Šiame berniukiškame būryje išsiskirdavo išdykėlis ir linksmuolis Šolom. Suaugę negalėdavo suprasti iš kur pas žydą berniuką tiek džiaugsmo ir juoko? Mokėsi Šolom geriau už visus kitus, turėjo nepaprastą atmintį, bet rykščių gaudavo taip pat daugiau už kitus. Berniukas turėjo dar vieną sugebėjimą: kopijuoti, mėgdžioti, erzinti. Jis išsiskyrė turtinga ir lakia vaizduote, mokėjo pastebėti charakteringus bet kokio žmogaus ar reiškinio bruožus.

Bet štai tėvas Nochumas Rabinovičius nuskurdo. Nesėkmės privertė jį sugrįžti į Perejaslavlio miestelį, kuriame gyveno jo brolio šeima. Ir staiga įvyko nelaimė: choleros epidemija pasiglemžė Šolom motinos gyvybę. Ką daryti, kaip toliau gyventi? Paskutinę gedulo dieną brolis Nochumui pasakė: ,,Ką daryti? Darysi tai, ką visi žmonės daro: su Dievo pagalba dar kartą vesi.“ Po kurio laiko tėvas iš Berdičevo atsivedė naują žmoną. Ši iš pradžių atrodė gerbtina ir nekvaila, o svarbiausia – geranoriška. Bet netukus parsirodė visame piktos pamotės ,,gražume“. Vėliau Šolom Aleichemas savo kūryboje ne kartą pasinaudojo jos aštriais žodeliais ir prakeiksmų leksikonu.

Kai Šolom sukako trylika metų, jis nutarė parašyti romaną. Rašė naktimis, bet kartą pamotė slapta prisėlino prie jo, pamatė rašantį berniuką ir sukėlė triukšmą: ,,Žibalą degins! Gaisras ant tavo kvailos galvos!“ Tėvas pasiėmė nebaigtą kūrinį, bet jo nesuplėšė, o parodė kažkokiam mokytam žmogui. Šis negalėjo atsistebėti rašysena, kalba, stiliumi ir jauno autoriaus šmaikštumu. ,,Reb Nochumai, jūs ir supratimo neturite kokia brangenybė yra jūsų sūnus! Te nubaudžia mane Dievas jeigu aš klystu! Pamatysite – iš jo išaugs didelis žmogus.“ Ir argi tai ne pranašiški žodžiai, nes būdamas penkiolikos ir sužavėtas Danieliaus Defo knygos, Šolom parašė Robinzono Kruzo žydišką versiją.

Tėvą labai domino sūnaus auklėjimas ir mokymasis. Nors Nochumas buvo religingas žmogus, bet jam nebuvo svetimi pasaulietiniai mokslai. Todėl nusileisdamas pažįstamų įkalbinėjimams, jis 1873 m. Šolom išsiuntė mokytis į Perejaslavlio apskrities rusų mokyklą – žydų aplinkoje toks sprendimas buvo drąsus ir neįprastas žingsnis. Šolom puolė mokytis! Greitai jo tėvą iškvietė į mokyklą ir pranešė, kad jo sūnui, kaip geriausiam mokiniui, priklauso valdiškas išlaikymas. Tačiau kadangi Nochumas Rabinovičius žydas, jam nustatė 120 rublių per pusę metų pensiją.

Ši mokykla Šolom davė daug: čia jis išmoko rusų kalbą, turėjo galimybę susipažinti su rusų literatūros lobynu. Tėvas svajojo, kad jo sūnus bus rašytojas ir rašys senąja žydų arba rusų kalba, bet, apsaugok Dieve, ne jidiš. Pastaroji, pasak jo, buvusi ne kalba, o žargonas!

1876 m. Šolom su pagyrimu baigė apskrities mokyklos kursą. Jam buvo beveik septyniolika. Nelengva finansinė šeimos padėtis privertė Šolom ieškoti pragyvenimo šaltinio. Jis paliko namiškius ir išvažiavo į Kijevo gubernijoje buvusį turtuolio pirklio Lojevo išnuomotą Sofijevkos dvarą. Čia jis gyveno 1877-1879 m. kaip Lojevo dukters Olgos mokytojas. Jaunas mokytojas ir jo mokinė nebuvo abejingi vienas kitam – atsiradęs draugystės jausmas su laiku peraugo į karštą abipusę meilę. Nors Lojevas vertino dukters mokytoją, kuris tvarkė ir jo paties dalykinį susirašinėjimą, tačiau dar nebuvo pasiruošęs tam, kad Olgą ištekintų už vargšo. Kartą nustebęs mokytojas sužinojo, kad namuose nieko nėra, o ant stalo padėti jam priklausantys pinigai ir daugiau nei vieno žodžio. Taip prasidėjo būsimo rašytojo klajonės ieškant gyvenamosios vietos ir duonos kąsnio.

1883 m. Šolom vėl susitiko Olgą Lojevą ir jiedu nepaisydami tėvo valios nutarė susituokti. Nuo to laiko Olga tapo jo drauge ir pagalbininke nelengvame rašytojo gyvenime. Jų šeimoje gimė šeši vaikai.

Iš pradžių jaunieji apsigyveno Baltoje Cerkvėje. Šis laikotarpis – Šolomo Rabinovičiaus, pasirinkusio Šolom Aleichemo (hebrajų kalba reiškia „Taika jums“) slapyvardį, literatūrinės veiklos pradžia. Su šiuo vardu rašytojas praėjo visą savo kūrybos kelią ir pasiekė pasaulinę šlovę. Jis suprato, kad priimtinas savo tautai bus tik tada, kai rašys jidiš kalba. Nuo to laiko jis pasiekė tikrą pripažinimą, o jo vardas tapo vis labiau žinomas.

Yra duomenų, kad žurnale „Idišes Foksblat“ buvo publikuojamas toks paties Šolom Aleichemo prisistatymas:

– Kuo jūs užsiimate?

– Kuo man užsiimti? Aš – žydų rašytojas.

– Kuo jūs vardu?

– Šolom Aleichemas.

– Ką gi jūs veikiate, pone Šolom Aleichemai?

– Ką gi mums veikti? Rašome.

– Ką rašote?

– Ką mums rašyti? Ką matome, apie tai ir rašome.

– Ką gi jums duoda ta rašliava, kurią rašote?

– Ką ji gali duoti? Liūdesį, ašaras, apmaudą, kančias, jaudulį…

Ką matome, apie tai ir rašome…Tiksliai suformuluotas rašytojo – realisto priesakas. O matė jis daug: varganą provincijos žydų buitį, tremiamos žydų tautos kančias, sėslumo ribas, pogromus ir daugelį kitų dalykų.

1885 m. mirė žmonos Olgos tėvas ir Šolom Aleichemui liko didelis palikimas. Šeima apsigyveno Kijeve. Į naująjį turtuolį dėmesį atkreipė spekuliantai ir kiti nedorėliai. Šolom leidosi į biržų spekuliacijas bei kitas komercines operacijas, kurioms buvo visai negabus. Palikimo pinigai tirpte tirpo ir artėjant 1890-iems rašytojas bankrutavo, todėl šeimai teko bėgti nuo kreditorių į Rumuniją, o iš ten į Paryžių.  Per pusantrų metų jo uošvė apmokėjo visas skolas ir Šolom su šeima apsigyveno Odesoje, o vėliau – Kijeve. Bet artinosi pirmoji rusų revoliucija. Caro Vyriausybė sukeltai visuomenėje įtampai sumažinti įžiebė antisemitizmą – Šolom Aleichemui teko pergyventi 1905 m. pogromą Kijeve, po kurio jis su šeima išvyko į Lvovą, vėliau į Ameriką bei Šveicariją. Šiuo laikotarpiu rašytojas pradeda rašyti lyrinę apysaką ,,Berniukas Motl“.

Gyvendamas užsienyje rašytojas liūdėjo ir troško sugrįžti į tėvynę. 1908 m. vasarą jis keliavo po Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos miestus ir miestelius. Šioje kelionėje peršalo, susirgo tuberkulioze ir du mėnesius gydėsi jį užklupusią ligą. Tada tūkstančių jo gerbėjų žvilgsniai buvo nukreipti į mažą Baranovičių miestelį, kuriame jų mylimas rašytojas kovojo su mirtimi. Patarus gydytojams, Šolom Aleichemas vasaras leisdavo Šveicarijoje, o žiemas – Italijos arba Prancūzijos Rivjeroje. Liga atsitraukė…

1914 m. pavasarį jis skaitė paskaitas Rusijoje, vėliau Vokietijoje. Ten jį užklupo karas.

1915 m. žydų tautos rašytojas Šolom Aleichemas iš Europos dar kartą išvyko į Ameriką, Niujorką. Ten rašė autobiografinį romaną, kurio nebaigė – 1916 m. gegužės 13 d. (kituose šaltiniuose gegužės 28 d.) jis mirė. Visą savo gyvenimą Šolom Aleichemas bijojo skaičiaus ,,13“ – trylikos jis neteko motinos, jo rankraščiuose nebūdavo trylikto puslapio, jo širdis sustojo gegužės 13-ą –tada jam tebuvo 57-eri. Rašytojo laidotuvių dieną buvo uždarytos visos žydų įmonės. Jį į kapines lydėjo daugiau nei 100 tūkst. žmonių. Tada tokių dalykų Niujorkas dar nebuvo matęs!


Šaltiniai: partner-inform.de, nlr.ru, chayka.org, belletrist.ru, artifex.ru.

Nuotrauka iš isralove.org.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.