Antanas Tumėnas
Antanas Tumėnas – trijų Seimų narys, pirmosios nuolatinės (1922 m.) Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas, II Seimo Pirmininkas, X Vyriausybės vadovas, teisingumo ministras, Vilniaus universiteto teisės profesorius, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) narys ir vadovas.
Gimė 1880 m. gegužės 1 (13) d. Zarasų (tuomet Novoaleksandrovsko) apskrities Ragelių parapijos Kurkliečių kaime (dabar Rokiškio rajonas). Kaip ir daugelis to meto valstiečių, jo tėvai Domininkas ir Rozalija (Danytė) Tumėnai svajojo, kad sūnus būtų kunigas. Nuo septynerių metų Antanukas gyveno pas motinos seserį Vilniuje, kur baigė pradinę mokyklą. 1894-1900 m. A. Tumėnas mokėsi Vilniaus 2-oje berniukų gimnazijoje. Pinigų susimokėti už mokslą užsidirbdavo privačiomis pamokomis.
Vėliau studijavo Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetų Matematikos ir Teisės fakultetuose, architektūrą Varšuvoje.
Daug nuveikė Zarasams. Čia dirbo advokatu, buvo ,,Saulės“ draugijos skaityklos ,,atsakinguoju sekretoriumi“, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą jam kilo mintis Zarasuose pastatyti lietuviškus kultūros namus (su sale, knygynu, skaitykla ir lietuviška mokykla). 1918 m. lapkričio 1 d. A. Tumėnas ir daktaras Dominykas Bukontas Zarasuose atidarė lietuvišką progimnaziją, o šiam mirus buvo jo testamento vykdytojas. Kurį laiką Antanas Tumėnas buvo Zarasų nuovados taikos teisėju. Paskirtas Teisingumo ministerijos Kalėjimų departamento direktoriumi apsigyveno Kaune.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyriaus vedėjos Danutės Selčinskajos parengta informacija papildo Antano ir Janinos Tumėnų biografijas daliai žmonių nežinotais jų gyvenimų faktais:
,,Iš Rietos Volpertaitės-Lesochin 2016 m. vasario 2 d. liudijimo: „Gimiau 1934 m. ir su savo tėvais Ida Gurvičaite-Volpert ir Davidu Volpertu prieškariu gyvenau Kaune. Mano tėvas buvo žinomas advokatas, motina – pianistė. Prasidėjus karui, vos tik rusų kariuomenė pasitraukė iš Kauno, mano tėvui paskambino jo kolega, mūsų šeimos draugas Antanas Tumėnas – taip pat advokatas, teisės profesorius. Išsigandęs antisemitinių proveržių mieste, jis paprašė niekur neiti iš namų, pasiimti būtiniausius daiktus (prisimenu, kad pagriebiau savo lėlę) ir laukti, kol jis atvyks. Jis netrukus atvažiavo, regis, su vežiku ir išsivežė mus į savo namus. Kelias savaites, kai žydai buvo priversti persikelti į getą, mes gyvenome pas Tumėnus, buvome viskuo aprūpinti. Man įsiminė Tumėno žmona Janina – ji buvo labai maloni, labai gražiai mus priėmė. Pamenu, kaip ta malonios išvaizdos jau pražilusi moteris rūpinosi manimi, stengėsi padėti, kai negalavau… Žinoma, Antanas ir Janina Tumėnai mums padėjo nė negalvodami apie kokį nors atlygį.“
Antanas Tumėnas Kaune buvo labai žinomas žmogus, todėl savo namuose Kauno centre negalėjo suteikti patikimo ilgalaikio prieglobsčio Volpertų šeimai. Be to, pasak Rietos Volpertaitės-Lesochin, „Nei mano tėvas, baigęs mokslus Vokietijoje, nei Tumėnas netikėjo, kad gete žydams vokiečiai kels rimtą pavojų. Į getą persikėlė visi tėvo artimieji, seserų ir brolių šeimos, todėl ir tėvas norėjo būti šalia jų.“
1941-ųjų rugpjūčio viduryje Ida ir Davidas Volpertai susirado kambarėlį gete ir su dukrele Rieta persikėlė ten. Ne kartą Davido Volperto kolegos ir buvę klientai jam siūlė pagalbą, tačiau jis nenorėjo palikti artimųjų. Rietą Volpertaitę išgelbėjo jos auklė Elena Chlopinaitė, o mergaitės tėvai žuvo koncentracijos stovyklose: Davidas Volpertas – Dachau, Ida Volpertienė – Štuthofe. Rieta Volpertaitė su buvusia aukle Elena Chlopinaite, ją išgelbėjusia karo metais, 1974 m. emigravo į Izraelį.
Už dalyvavimą antinacinio pasipriešinimo pogrindinėje veikloje 1944 m. Antanas Tumėnas buvo suimtas gestapo, tačiau medikų komisijai pripažinus jo sveikatą kritine, jis iki teismo buvo paleistas ir su žmona Janina artėjant frontui pasitraukė iš Lietuvos. Išvengę daugybės pavojų 1944 m. Tumėnai pasiekė Vieną, tačiau Antano Tumėno sveikata buvo visai pakirsta. Iki paskutiniųjų gyvenimo dienų Antanas Tumėnas liko ištikimas savo principams – tarnauti visuomenei, padėti artimui, nepasiduoti įvykių eigai, nors dėl to ir tektų nukentėti. Ilgėdamasis Lietuvos, bet neprarasdamas vilties grįžti, Antanas Tumėnas mirė 1946 m. vasario 8 d. Austrijoje, Bachmaninge.
Rietos Volpert-Lesochin prašymu 2017 m. Antanas ir Janina Tumėnai už itin svarbią pagalbą Volpertų šeimai pirmomis karo dienomis Kaune apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.“
Šaltiniai: laikraštis ,,Zarasų kraštas“ (2018 m. kovo 13 d., Nr. 19 (9793), Rimantas Bazaras ,,D. Bukonto bendražygis A. Tumėnas“, psl. 4); jmuseum.lt (publikuota: 2018 m. vasario 28 d.).
Nuotraukoje: Antano ir Janinos Tumėnų šeima (iš rokiskiovvg.lt ).
Pateikė Gražina Ragauskaitė.