Šavuotas

Šavuotas švenčiamas Sivano mėnesio 6 d. ir skiriamas didžiausiam įvykiui žmonijos istorijoje – Sinajaus Apreiškimo garbei. Tądien, 2448 m. nuo pasaulio sukūrimo (1312 m. prieš m. e.), Aukščiausiasis žydams padovanojo Torą ir dešimt Dievo įsakymų – moralės ir etikos pagrindą visai žmonijos civilizacijai.

Šavuoto šventė turi gilią prasmę – fizinis išsivadavimas iš vergovės bei politinės laisvės užkariavimas neturi ypatingos reikšmės tol, kol nepasiekiama vieninga Aukščiausiojo ir Jo priesakų valdžia pagrįsta dvasinė laisvė.

Sidure (metų ciklo judėjų maldynas) Šavuotas vadinamas ,,dovanojamos Toros laiku“. Į klausimą kodėl jo nevadina ,,priimamos Toros laiku“, išminčiai atsako, kad tik Toros dovanojimą galima minėti kaip reikšmingą momentą, įvykusi kažkada praeityje. Tuo tarpu priimama Tora – amžinas procesas, neapribotas nei laiku, nei erdve.

Šavuoto pavadinimas įrašytas Toroje ir reiškia ,,savaitės“ – tai nulemta tuo, kad ši šventė švenčiama praėjus septynioms savaitėms po Pesacho (skaičiuojant nuo antrosios jo dienos). Talmude minimas ir Aceret (,,baigiamoji šventė“) pavadinimas, reiškiantis tai, kad Toros dovanojimo diena siejama su žydų išsivadavimu iš vergovės.

Šavuotas, kaip ir kitos žydų šventės, tampriai susietos su Izraeliu. Tai pabrėžiama kitais dviem jo pavadinimais: Hag-gakacir – ,,javapjūtės šventė“ ir Jom-gabikurim – ,,pirmųjų vaisių diena“, nes Šavuotas sutampa su kviečių pjūties pradžia ir vaisių, kuriuos anksčiau atnešdavo į Jeruzalės Šventyklą kaip auką, rinkimu.


Kai kurie Šavuoto įstatymai ir tradicijos


Šavuotas, kaip ir visos kitos žydų šventės, prasideda vakare, nusileidus saulei. Tačiau švęsti nepradedama tol, kol nepasirodo žvaigždės. Laukiama, kad pasibaigtų keturiasdešimt devynios pilnos ,,Omero skaičiuotės“ paros (dienos tarp Pesacho ir Šavuoto). Toros dovanojimas įvyko lygiai per septynias savaites po išsivadavimo iš Egipto vergovės, todėl  ši diena ir vadinama Šavuotu – ,,Savaičių švente“. Tačiau su švente susieti įstatymai pradeda galioti jau nuo saulėlydžio.


Šavuotas turi ,,šventės iš Toros“ statusą – Jom-Tov. Šią dieną uždrausta viskas, kas pagal Šeštadienio įstatymus laikoma darbu (neįskaitant maisto gaminimo ir ugnies pernešimo).


Kai buvo Šventykla, žydai per Šavuotą eidavo į Jeruzalę nešini bikurim – pirmaisiais derliaus vaisiais. Dabar, kai Šventyklos nėra, Šavuotą negalima švęsti taip, kaip nurodyta Toroje, tačiau ypatingai svarbu ir vėl pergyventi Toros dovanojimą bei kiekvienam pajusti tai kaip gyvenimo įvykį.


Pirmąją šventės naktį įprasta ne miegoti, o mokytis Toros. Šis paprotys vadinamas Tikun  (verčiant pažodžiui ,,pasaulio ištaisymas“). Kabalos išminčiai nurodo visos Šavuoto nakties mokymosi tvarką, į kurią įtrauktas ištraukų skaitymas iš Psalmių Toros, Žodinės Toros, knygos „Zohar“ bei 613 priesakų mokymasis. Paprotys organizuoti Tikun pagrįstas žodžiais iš knygos „Zohar“, kuriais giriami visi tie, kas Šavuoto naktį nemiega ir laukia dovanojamos Toros.


Yra paprotys pradėti mažus vaikus mokyti Toros būtent per Šavuotą. Ankstį rytą vaikus atveda į sinagogą kaip pasakyta Rašte: ,,Ir buvo trečią dieną, auštant rytui…“ Atnešama lentelė, ant kurios užrašytos abėcėlės raidės ir keli atskiri eilėraščiai. Mokytojas skaito kiekvieną raidę, o vaikas ją pakartoja. Mokytojas lentelę patepa medumi, o vaikas jį nulaižo nuo raidžių. Kepamas ir specialus medaus pyragas, ant kurio užrašomi eilėraščiai iš Toros, ir vaikai  po pamokos jį valgo (sekančioje potemėje apie šį įdomų paprotį sužinosite daugiau).


Ir suaugusiems žmonėms, kurie anksčiau nesimokė Toros, pats tinkamiausias būdas atšvęsti Šavuotą – pradėti mokytis Toros.


Yra paprotys namus ir sinagogas puošti žalumynais, gėlėmis, medžių šakelėmis – tai primena aplink Sinajaus kalną augusią augmeniją. Simbolinė paralelė: Sivanas – gamtos sužydėjimo mėnuo. Toros dovanojimas – žydų tautos sužydėjimas.


Vakare, prasidėjus šventei, yra ruošiama gausi trapeza. Prieš ją yra atliekamas kidušas – palaiminimas virš vyno taurės. Dieną taip pat ruošiama šventinė trapeza su kidušu.


Šią dieną įprasta valgyti pieniškus patiekalus – taip prisimenama apie tai, kaip žydai gavo Torą, įstatymus apie košerinę mėsą ir apie mėsos bei pieno patiekalų atskirimą. Pastarasis įstatymas žydams buvo sunkus įvykdyti ir neįprastas, todėl jie kurį laiką valgė tik pieniškus patiekalus. Nuo to laiko kaip duoklė praeičiai per Šavuotą prieš pietus pirma valgo pieniškus ir tik po jų atskiruose induose yra patiekiami mėsos patiekalai. Būtina tai atsiminti bei vykdyti įstatymus, įpareigojančius atskirti pienišką ir mėsišką stalus.


Teko skaityti, kad būta tradicijos per Šavuotą namie statyti medį, tačiau Vilniaus Gaonas šią tradiciją atšaukė, nes kitų tikėjimų žmonės namuose stato egles švenčiant Kalėdas ir Naujuosius metus. Buvo manyta, kad šioje tradicijoje būta pagonybės elemento.


Šią šventę būtina išvardinti ir Toroje paminėtus septynis varpinius bei vaisius, kuriais turtinga Izraelio žemė: kviečius, miežius, vynuoges, figas, granatus, datules ir alyvuoges.


Tradicija per Šavuotą vaikus mokyti Toros


Šios tradicijos vykdymas beveik identiškas tam, kuris vyksta Halake (tik nekerpami plaukai).

Kaip jau minėta anksti rytą vaikus atveda į sinagogą. Tai tarsi vaikų atvedimas prie Sinajaus kalno. Prieš tai kaip vaiką atveda į sinagogą ar Talmud-Toros mokyklą, jis aprengiamas švariais rūbais ir paėmus jį ant rankų pakeliamas, nes būtent taip įteikdamas Torą su Izraeliu pasielgė Mozė. Ir dar todėl, kad prieš Toros dovanojimą žydai išsiplovė savo rūbus.

Pakeliui iš namų į sinagogą arba melamedo (mokytojo) namus vaiką apgaubia talitu – aiškinama tam, kad vaikas įsisavintų kuklumo ir susitaikymo principus, kurie būtini gaunant Torą. Kitas įpareigojimas tas, kad vaikas tą dieną, kai jį supažindina su šventomis žydų raidėmis, nepamatytų nieko nešvaraus.

Medus ant abėcėlės lentelės simbolizuoja Toros, kurią vaikas pradeda mokytis, saldumą. Šio papročio reikšmė yra tokia: kaip malonu ir lengva buvo laižyti raides, taip malonu ir lengva bus mokytis Toros.

Be to, kad kepamas medaus pyragas, ant kurio viršaus užrašomi Toros žodžiai, šie žodžiai yra užrašomi ir ant kietai išvirto nulupto ir taip pat medumi patepto kiaušinio. Mokytojas ir mokinys perskaito viską kas parašyta ant lentelės, pyrago ir kiaušinio, o po to suvalgo pyragą ir kiaušinį. Buvo įprasta, kad tešlą pyragui maišydavo tiktai jauna mergina, nes ji tokia pat skaisti kaip vaikas, kuris jį valgys (visi papročiai vykdomi tiek, kiek tai įmanoma).

Talmud-Toros klasėje vykstančioje apeigoje buvo įprasta vaiką sodinti mokytojui ant rankų, o šis jį pasodindavo į pastovią vietą klasėje. Po pamokos vaikus vesdavo ant upės kranto, nes Tora yra lyginama su vandeniu, o taip pat tam, kad priminti apie Mišlei žodžius iš knygos: ,,Išsilies tavo šaltiniai per gatvę“ – kad pas vaikus būtų dosni, didelė širdis.

Be visų jau aprašytų papročių, Vokietijos Mainco miesto žydų bendruomenėje buvo įprastą Šavuotui kepti ypatingai saldžias chalas (jas vadindavo ,,Sinai“), nes būtent šią dieną vaikai pradėdavo Toros mokymąsi ir taip jiems ją ,,paskanindavo“.

Ir nors dabar tradicija per Šavuotą pradėti vaikus mokyti Toros nelabai paplitusi, tradicinė apeiga Halake arba Apšern – pirmojo kirpimo berniukui sulaukus trejų metų, vyksta beveik taip pat kaip aprašyta. Juk Sefer ha Rokeah parašyta: ,,Te niekas iš mūsų nepakeis šios tradicijos!“


Dešimties priesakų skaitymas


Svarbiausias Šavuoto šventės įvykis – po rytinės maldos iš Toros ritinio skaitomų Dešimties priesakų klausimasis. Visi dalyvaujantys atsistoja ir iš naujo pergyvena tą palaimingą jaudulį, kurį žydai pirmą kartą pergyveno prie Sinajaus kalno. Šį momentą svarbu ne šventojo žodžio ir priesakų prasmės supratimas, o pats dalyvavimo vykstančiame faktas. Todėl visi žydai – vyrai, moterys ir vaikai (tame tarpe ir naujagimiai) šių akimirkų metu turi būti sinagogoje ir kaip tūkstančius metų atgal girdėti Dešimties priesakų žodžius, nepriklausomai nuo to supranta šventąją kalbą ar ne. Juk jų širdys sugeba priimti vykstančio įvykio šventumą.


Izkor malda


Antrąją Šavuoto šventės dieną (taip pat kaip per Jom Kipurą, Šmini-Aceret ir paskutinę Pesacho šventės dieną) po Toros skaitymo tie, kurie yra palaidoję savo tėvus, skaito gedulingą Izkor maldą už jų sielas ir priima įsipareigojimą padaryti auką jų garbei.


Medaus pyrago receptas


Lekach – tradicinis šventinis medaus pyragas. Vaišinant juo linkima saldžių metų, kad nebūtų poreikio kitų žmonių materialiniam palaikymui.

Jums reikės: 3 ½ puodelių miltų, ½ arbatinio šaukštelio druskos, 1 ½ arbatinio šaukštelio kepimo miltelių, 1 arbatinio šaukštelio sodos, ½ arbatinio šaukštelio cinamono, ¼ arbatinio šaukštelio malto muskato riešuto, ⅛ arbatinio šaukštelio maltų gvazdikėlių, ½ arbatinio šaukštelio malto imbiero, 4 dideli kiaušiniai, ¾ stiklinės cukraus, ¼ stiklinės augalinio aliejaus, 2 puodeliai medaus, ½ puodelio karštos kavos, 1 ½ puodelio graikiškų riešutų arba migdolų.

Gaminimas: orkaitę įšildykite iki 165 laipsnių. Augaliniu aliejumi sutepkite dvi stačiakampes formas. Persijokite miltus ir dideliame inde sumaišykite sausas sudedamąsias dalis (be cukraus). Atskirame inde iki šviesios pūtos išplakite kiaušinius, palaipsniui sudėdami cukrų, augalinį aliejų, medų ir kavą. Sujunkite dviejų indų turinį, pageidaujant pridėkite riešutų ir sumaišykite iki vientisos masės. Padalinkite tešlą į dvi formas ir 50 minučių kepkite 165 laipsnių temperatūroje.


Šaltinis: mjcc.ru, isracity.com, imrey.org, beerotwomen.ru.

Nuotrauka: isroe.co.il.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.