Zaksenhauzeno koncentracijos stovykla

1945 m. balandžio 22-23 d. lenkų ir sovietų kariai išlaisvino Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklos kalinius. Ji buvo įkurta Oranienburgo mieste (Vokietija). Išlaisvinimo momentu stovykloje buvo apie 3 tūkst. kalinių.

Nuo Berlyno centro tik 35 kilometrus nutolusioje Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje buvo numatyta kalinti politinius nacionalsocializmo režimo priešininkus, tačiau greitai čia pradėjo siųsti tų socialinių grupių atstovus, kuriuos nacionalsocialistai dėl rasės arba biologinių savybių laikė nepilnaverčiais, o vėliau ir gyventojus iš Vokietijos okupuotų šalių. Šioje stovykloje buvo įkurta ir atsakinga už personalo parengimą darbui kitose mirties stovyklose centrinė SS būstinė.

Tikslinė Zaksenhauzeno kalinių grupė buvo aukos, išnaudojamos sunkiems darbams dedant plytas Berlyno atstatymui pagal Alberto Špeero viziją. Iš pradžių šį stovykla nebuvo mirtininkų ir sisteminiai žudymai vykdyti rytų stovyklose. 1942 m. dauguma žydų buvo išsiusti į Aušvicą. Tačiau pagal Zaksenhauzeno komendanto Antono Kaindlo nurodymą 1943 m. kovą ir čia buvo pradėtos dujų kameros ir krosnių statybos, kurios tapo masinių žudynių šioje stovykloje pradžia.

Pagal kai kuriuos šaltinius 1936-1945 m. stovykloje kalinta daugiau nei 200 tūkst. žmonių, dešimtys tūkstančių žuvo, tame tarpe ir 1945 m. balandžio 21-ąją vykusio mirties maršo metu. Tądien daugiau negu 30 tūkst. bejėgių Zaksenhauzeno kalinių buvo pėsčiomis išvaryti į Baltijos jūros pusę, kur nacistai juos planavo baržomis išplukdyti į atvirą jūrą ir nuskandinti, tačiau masinės žudynės neįvyko – po kelių dienų kalinius išlaisvino sovietų kariai.

Apie 30 tūkst. stovyklos kalinių mirė nuo bado, neiškentę žvėriškų medicininių eksperimentų, nusilpę, ligų ir pan. Daugelis buvo nubausti mirties bausme, tame tarpe pakariant ant siaubingų mechanizuotų kartuvių.

Tarp Zaksenhauzeno kalinių buvo tam tikra ,,hierarchija“: viršuje nusikaltėliai (žmogžudžiai ir  prievartautojai), paskui komunistai, homoseksualai ir žemiausiais laikyti žydai.

Stovykloje nacistai įrengė specialią trasą avalynės bandymams. Nuteisti šia bausme kaliniai turėdavo nuo mėnesio iki metų kiekvieną dieną įveikti 40 kilometrų atstumą įvairia danga, kad išbandyti avalynės kokybę. Nuo 1944 m. kaliniams papildomai uždėdavo iki 25 kg sveriančius svorius. Buvo čia ir ligoninės barakas, kurioje atlikdavo medicininius bandymus. Išlikę kaliniai liudijo, kad jiems buvo atliekamos bandomosios operacijos nenaudojant nei narkozės, nei nuskausminamųjų vaistų.

Priverstinis muzikavimas buvo žinomiausias ir labiausiai alinantis kankinimas. Dainuoti neretai užstatydavo sunkaus fizinio darbo metu. Vienas iš kalinių prisimena: ,,Esesininkai dainavimą, kaip ir visą kitą prie ko jie prisiliesdavo, paversdavo patyčiomis bei šaipymusi iš kalinių. Tuos, kurie dainuodavo labai tyliai arba per daug garsiai – mušdavo. Jie visada rasdavo priežastį mušimui…Kada vakarais atgal į stovyklą tekdavo sutampyti mūsų mirusius arba nužudytus draugus, mus užstatydavo dainuoti. Valanda už valandos, po deginančia saule arba per stingdantį šaltį, pūgą ar liūtį mes turėjome stovėti aikštėje kaliniams ir dainuoti apie tamsiaakę merginą, mišką arba kurtinius. O tuo metu mūsų mirę arba mirštantys draugai gulėdavo šalia tiesiog ant sušalusios žemės arba purve“.

38 ir 39 barakai – Zaksenhauzeno ,,mažoji stovykla“. Čia SS nuo 1938 m. lapkričio iki 1942 m. spalio kalino žydus.

1945 m. rugpjūtį Zaksenhauzenas tapo ,,7 NKVD specialiąja stovykla“, kurioje kalinti nacistiniai nusikaltėliai. 1948 m. stovykla buvo pervadinta į ,,1 specialią stovyklą“ ir pradėta naudoti Vokietijos okupacijos metu internuotiems į Sovietų Sąjungos zoną. Iki 1950-ųjų šioje stovykloje buvo kalinta apie 60 tūkst. žmonių. 1956 m. Zaksenhauzene buvo įkurtas memorialinis kompleksas.


Šaltiniai: germania-online.diplo.de, holocaustmusic.ort.org, worlds.ru.

Nuotrauka iš elena-phedotova.livejournal.com.


Parengė ir iš rusų kalbos išvertė Gražina Ragauskaitė.