Binjaminas Zevas (Teodoras) Herclis (1860-1904)

Gimė 1860 m. gegužės 2 d. Budapešte, Vengrijoje. Žydų valstybingumo pranašas, valstybinio sionizmo tėvas ir Pasaulinės Sionistų profsąjungos įkūrėjas.

Binjaminas Zevas (Teodoras) Herclis gimė šeimoje, kuri gerbė žydų tradicijas ir buvo išauklėtas to laiko žydų-vokiečių švietimo dvasia. 1878 m. jis su šeima išvyko į Vieną (Austrija), kur baigė studijas teisės fakultete. Po metų paliko jurisprudenciją. 1885 m. pradėjo publikuoti feljetonus, pasakojimus ir pjeses, kurios buvo populiarios Austrijoje ir Vokietijoje.

1891 m. Paryžiuje pradėjo dirbti žurnalistu Vienos laikraščiui ,,Neue Freie Presse“. Kuo Prancūzijoje labiau stiprėjo antisemitizmas, tuo Herclis daugiau domėjosi žydų klausimu. Šiuo periodu jis žydų problemą matė kaip visuomeninį klausimą, kurio sprendimas slypi organizuotame masiniame judėjime, nukreipsiančiame naujosios kartos žydus nuo judaizmo. Dreifuso bylos žurnalistinė apžvalga, ties kuria jis dirbo, pakeitė jo požiūrį. Herclis padarė išvadą, kad sprendžiant žydų problemą yra tik viena išeitis – masinis žydų išvykimas iš antisemitizmo vietų ir jų sutelkimas savojoje teritorijoje, kurioje jie galėtų kurti nepriklausomą suverenitetą.

1895-1896 m. jis bandė įtikinti du to laiko turtingiausius ir dosniausius žydus – baroną Morisą Giršą ir baroną Edmondą de-Rotšildą, palaikyti jo kuriamą programą: žydų valstybės, kuri galės priimti Europoje varžomus žydus, sukūrimą. Tačiau šiose derybose jis nepasiekė trokštamų rezultatų ir padarė išvadą, kad šią idėją būtina pateikti visuomenės aptarimui.

1896 m. pradžioje Herclis publikavo savo darbą ,,Žydų valstybė. Šiuolaikinio žydų klausimo sprendimo politika“ – trumpą rašinį, kuriuo kvietė sutelkti žydus savo nepriklausomoje valstybėje – Izraelyje arba Argentinoje.

Dauguma Vakarų Europos žydų, įskaitant dalį ,,Hovevei Cion“ Vakaruose ir Rytuose, Herclio programą atmetė, nes ji jiems pasirodė labai nutolusi. Tačiau dauguma iš ,,Hovevei Cion“ narių ir Austrijos sionistų studentų bei kitų šalių, jo idėją priėmė su įkvėpimu. Dėl ryšių su ,,Hovevei Cion“, ypatingai Rytų Europoje, Herclis suvokė, kad žydai sutiks kurti savo valstybę tik ant Izraelio žemės, o ne Argentinoje arba bet kurioje kitoje vietoje.

Ryšium su tuo Herclis nutarė imtis įvairių priemonių valstybės lygmeniu. 1896 m. jis turėjo susitikimus su Osmanų valdžios vadovais (iš pradžių su aukščiausiuoju viziriu, o vėliau – su sultonu). Susitikimuose jis siekė gauti jų leidimą Erec-Izraelyje kurti žydų gyvenvietes. 1898 m. jis inicijavo susitikimą su Vokietijos imperatoriumi Jeruzalėje, kuriame pasiūlė susitarimą, pagal kurį žydai prisiims sau Osmanų imperijos finansų padėties stiprinimą mainais už sultono valdžios atsisakymą Izraelio žemėje ir sutikimą žydų nepriklausomai valstybei kurti. Tačiau visos tiesioginės politinės pastangos bei susitikimas su imperatoriumi nedavė lauktų rezultatų.

Tuo pačiu metu kai vyko Herclio derybos su Osmanų imperijos vadovais, jis 1897 m. rugpjūtį Bazelyje sušaukė ir pirmąjį Sionistų Kongresą – nacionalinį trokštančios atgimimo žydų tautos susirinkimą. Kongrese buvo priimta programa ,,Bazelis“, pasak kurios sionizmo tikslas: ,,tarptautinio susitarimo pagrindu ant Izraelio žemės sukurti nacionalinį židinį žydų tautai…“ Šio susitikimo metu buvo patvirtinta ir Pasaulinė Sionistų profsąjunga. Herclis buvo Kongreso posėdžių pirmininkas. Jis buvo išrinktas Sionistų profsąjungos prezidentu ir užėmė šias pareigas iki savo mirties. Po Kongreso jis siekė dviejų pagrindinių tikslų: po diplomatinių derybų bei su pagrindinių valstybių pritarimu Izraelyje įkurti žydų tautos tėvynę, nes taip buvo nutarta programoje ,,Bazelis“; Sionistų profsąjungos stiprinimas ir vystymas iki to laiko, kol ji neįgaus jėgų, pakankamų valstybinio lygio deryboms ir tam, kad vadovautų gyvenviečių kūrimo judėjimui kai tam ateis laikas.

Po pirmojo Sionistų Kongreso Herclis dėjo daug pastangų, kad sukurti sionistų banką, kurio tikslas buvo tapti finansiniu pagrindu derybose su Osmanų imperija (jis ruošėsi užmokėti už teisę kurtis Izraelyje). Herclis manė, kad esant sėkmingai derybų pabaigai bus sukurtos žemių plėtrai, repatriacijai ir Erec-Izraelio apgyvendinimui būtinos finansinės institucijos. Gavęs pavadinimą ,,Finansinis bankas žydų gyvenvietėms“ sugebėjo surinkti tik labai nedidį kapitalą, nes Europos žydų stambių bankų savininkai buvo prieš valstybinio sionizmo idėją.

Siekdamas gauti politinių veikėjų simpatiją ir visuomenės nuomonę sionizmui Didžiojoje Britanijoje, Herclis ketvirtąjį Sionistų Kongresą sukvietė 1900 m. Londone. Jis pradėjo derybas su šios šalies Vyriausybe apie galimybes sukurti žydų gyvenvietes Kipre, Sinajaus pusiasalyje ir El-Ariš rajone – ant žemių, kurios buvo Didžiosios Britanijos globoje bei netoli Izraelio. Herclis tikėjosi, kad žydų gyvenviečių įkūrimas netoli Izraelio pastūmės turkų valdžią nusileisti. Tačiau pastangos įtikinti Didžiąją Britaniją duoti sutikimą kurtis žydams šiose vietose rezultatų nedavė.

1903 m. balandį Herclis atsisakė Didžiosios Britanijos pasiūlymo kurti gyvenvietes Rytų Afrikoje (projektas ,,Uganda“). Tuo pat metu gautos žinios apie pogromus Kišiniove, todėl atsirado būtinybė suteikti pagalbą ten gyvenantiems žydams. Dėl šios priežasties Herclis nutarė tęsti derybas su Didžiosios Britanijos valdžia dėl programos ,,Uganda“, nes manė, kad Uganda gali tapti laikina vieta Rytų Europos žydams bei ramsčiu būsimam centrui Izraelyje.

1903 m. rugpjūtį Didžiosios Britanijos Vyriausybė paskelbė sutikimą dėl žydų vadovaujamos ir šalies globojamos žydų autonomijos sukūrimo Rytų Afrikoje. Herclis pristatė programą ,,Uganda“ šeštajame Sionistų Kongrese, kuris vyko 1903 m. rugpjūtį Bazelyje. Jis pabrėžė, kad ši programa nekeičia galutinio sionizmo tikslo – sugrįžimo į Izraelį. Tačiau Kongrese sukėlė prieštaravimus, didžiąja dalimi iš Rusijos atstovų, kurie šioje programoje matė Izraelio ,,išdavystę“. Kai nepaisant jų protesto buvo nutarta Rytų Afrikoje įkurti gyvenvietes, jie paliko Kongreso posėdžių salę. Pokalbyje su šios idėjos priešininkais Herclis pareiškė, kad nei minutei nepaliko pastangų gauti Izraelį, kuris buvo ir visiems laikams liks sionizmo tikslu. Tokiu būdu jam pavyko sutrukdyti judėjimo skylimui. Paskutiniame Kongreso posėdyje, kuriame dalyvavo visi atstovai, jis iškilmingai paskelbė: ,, Jeruzale, jeigu pamiršiu tave, tegu nudžiūna mano dešinioji ranka“. Visos Herclio pastangos gauti leidimus Izraelio žemei nedavė reikšmingų rezultatų.

1903 m. lapkričio pradžioje Charkove susirinko ,,Sionistų darbininkiškojo“ komiteto Rusijos nariai, kad iš Herclio pareikalautų rašytinio įsipareigojimo atsisakyti programos ,,Uganda“ ir bet kokio kitokio pasiūlymo kurti gyvenvietes už Izraelio ribų. Herclis atsisakė priimti jų atstovus. Po mėnesį trūkusios sunkios priešpriešos ir aštrios polemikos sionistų spaudoje bei tautos susirinkimuose, Herclis nutarė sušaukti ,,Sionistų darbininkiškąjį“ komitetą, kad išsiaiškintų nesutarimo priežastį. Suvažiavimas vyko 1904 m. balandį Vienoje. Audringuose posėdžiuose Herclis Komiteto nariams pareiškė, kad jis lieka ištikimas Izraeliui. Tokiu būdu jam pavyko nuraminti organizacijos protestą ir išlaikyti Sionistų profsąjungos vienybę. Šis suvažiavimas vardan sionistinio judėjimo, buvo paskutinis didelis Herclio darbas. Sunki kova ir darbas silpnino jo širdį. Herclis mirė Adlecho (Austrija) gydomajame centre.

Herclio veiklos dėka, Izraelio tauta buvo pripažinta lygia kitų tautų tarpe. Prieš ją vėrėsi nauja epocha. Herclis sionistinį judėjimą pavertė pasauliniu, o Sionistų profsąjunga gavo pripažinimą kaip politinė organizacija, kuri atstovauja visą žydų tautą. Jo pasirinkta kryptis atvedė į Balfūro deklaraciją 1917-aisiais, o galutiniame rezultate – į Izraelio valstybės paskelbimą.

1902 m. savo knygoje ,,Altnoilendas“ Herclis numatė žydų tautos gyvenimo įvykius jo tėvynėje. Jis pakvietė šalyje vystyti mokslą ir technologijas, o taip pat pakvietė kantrybei ir tolerancijai visose srityse, ypatingai santykiuose tarp žydų ir arabų. Knygos devizas ,,Jeigu panorėsite – tai nebus pasaka“ tapo viso sionistinio judėjimo šūkiu.

Savo testamente Herclis panoro, kad jį palaidotų šalia tėvo kapo Vienoje iki to laiko, kol žydų tauta galės jo palaikus pervežti į Izraelį. 1949 m. rugpjūtį jis buvo perlaidotas ant Herclio  kalno Jeruzalėje. Ten pat buvo atgabenti ir jo tėvų bei sesers palaikai. Jo mirties diena Tamuzo mėnesio 20 d. yra nacionalinė atminties diena Izraelyje ir viso pasaulio sionistams.


Šaltinis: knesset.gov.il.

Nuotrauka iš ru.wikipedia.org


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.