Purimas

Purimas – pavasario šventė, kurios metu švenčiamas žydų išgelbėjimas valdant Persijos karaliui Achašverošui.

Purimas – išsilaisvinimo iš piktojo Amano, sumaniusio sunaikinti žydų tautą, šventė.


Izraelyje Purimas tarsi likimas, dėl kurio žydų tauta Persijoje galėjo būti sunaikinta. Tačiau išaiškėjo, kad Persijos karaliaus žmona karalienė Estera buvo žydė. Sužinojusi apie savo kilmę, ji nusprendė išgelbėti savo tautiečius: savo vyrui Achašverošui surengė ypatingai ištaigų pokylį, kuris taip patiko Persijos karaliui, kad šis įsipareigojo išpildyti bet kokį savo žmonos norą. Tai išgirdusi Estera puolė ant kelių ir paprašė karaliaus atšaukti Amano įsakymą.


Yra dvi nuomonės apie tai, kaip reikia prisiminti Purimo stebuklą, kurį padarė du šios šventės herojai – karalienė Estera ir Mordechajus.

Priesakus apie šalahmones, dovanas varguoliams ir trapezą nustatė Estera ir Mordechajus. Bet mintis parašyti Megilą (Esteros knygą, dar vadinamą ritiniu) priklauso tik Esterai.

Kitas skirtumas tame, kad Mordechajus pasiūlė Purimui suteikti jom-tov statusą, paskelbiant jį poilsio diena.

Dvi Purimo šventės koncepcijos, kurias pristatė karalienė Estera ir Mordechajus, aiškiai nusako šių herojų vaidmenį įvykiuose, kurie tapo šios šventės pagrindu. Mordechajus įkūnijo žydų tautos tikėjimą. Atsisakęs paklusti Amanui, jis suprato kas nutiks žydams po ministro-žmogžudžio įsakymo paskelbimo, todėl pakvietė žydų tautą atgailauti ir grįžti prie Dievo. Stengdamasi įtikinti karalių Achašverošą atšaukti Amano įsakymą, Estera rizikavo savo gyvybe ir nugalėjo Amaną, padėjo žydų tautai kovoti su priešais bei ginti save.

Taigi, Mordechajus tapo Purimo siela, pakėlė savo tautos dvasią ir pasiekė žydų išgelbėjimą. Karalienė Estera – Purimo kūnas. Ji valdė įvykius, po kurių žydų tauta buvo išgelbėta.

Mordechajus Purimą vertino kaip jom-tov – dieną, kai žydai susilaiko nuo bet kokių materialaus pasaulio procesų, o Estera Purimą matė kaip dieną, ypatingai susietą būtent su žmones supančia fizine realybe. Karalienė siekė užrašyti Purimo istoriją ir ją kasmet skaityti, o Mordechajaus nuomone pakaktų, kad žydai ,,atsimintų ir laikytųsi“ šios dienos įsakymų, vykdydami priesakus. Jo nuomone Purimo tradicijos turėjo būti perduodamos iš kartos į kartą kaip priminimas apie stebuklą, o Estera suprato, kad istorinius įvykius reikia įamžinti ne tik žydų tautos atmintyje, bet ir fizine forma – knygoje (dar vadinamoje „Esteros ritiniu“).


Mažai žinomi faktai…


Amanas buvo pakartas antrą Pesacho šventės dieną (Purimas – žydų pergalės kare prieš priešus metinės).

Žydiškas Esteros vardas buvo Adasa. Estera jos persiškas vardas.

Mordechajus buvo pirmasis istorijoje žmogus, pavadintas ,,judėjumi“.

Kažkada Amanas buvo Mordechajaus vergas.

Amano įsakymas niekada nebuvo atšauktas, tik Achašverošas paskelbė įsakymą, kuriuo suteikė žydams teisę į savigyną.

Purimo įvykių metu Mordechajus buvo labai senas žmogus. Jis buvo Sinedrijono ir aukščiausiojo rabinų teismo Jaruzalėje narys dar prieš 79 metus iki to, kai įvyko Purimo stebuklas.

Dievo vardas Esteros knygoje nei karto nepaminėtas.


Purimo patiekalai


Per Purimą įprasta skaniai ir daug valgyti. Kiekvienas turi surengti šventinę trapezą, kurią reikia pradėti dieną, tai yra iki saulėlydžio (o tęsti galima ir toliau). Galima trapezą surengti ir Purimo vakarą, bet tai nėra privaloma.

Ant Purimo stalo dedami gomentašai (Amano ausys) su aguonomis, džiovintais abrikosais (be kauliukų) ir juodosiomis slyvomis, kreplach (virtiniai) ir paprastieji kreplach. Šiai šventei kepama ypatinga chala – didelė ir gausi razinų. Sefardai vaišina įvairiais saldžiais patiekalais – pyragais iš tešlos, įmaišytos su dideliu kiaušinių kiekiu, naudojamas medus, cinamonas, sezamai ir kt. Aškenazių bendruomenėse šią dieną be virtinių (kreplach), valgomas kalakutas. Tarp specialių šventinių patiekalų virtos pupos ir žirniai, kurie pateikiami kaip priminimas apie tai, kad pranašas Danielius valgė grūdus tam, kad išvengtų maisto draudimų pažeidimo.


Purimo linksmybės


Jos prasideda tuoj po pusiaudienio ir tęsiasi iki nakties. Rytinis laikas tarp karalienės Esteros ritinio skaitymo ir linksmybių panaudojamas tam, kad perduoti vaišes artimiesiems ir išdalinti aukas vargšams.

Purimas viena iš nedaugelio švenčių, kai žydams leidžiama naudoti stiprius alkoholinius gėrimus ,,nepaisant normų“. Žydų išminčiai sakė: ,,Per Purimą žmogus turi tiek išgerti, kad negalėtų atskirti žodžių ,,prakeiktas Amanas“ nuo žodžių ,,palaimintas Mordechajus“. Tiems, kas bijo ,,peržengti“ nustatytas normas, yra primenami žinomo rabino Mošės Iserleso žodžiai: ,,Nesvarbu, daug ar mažai žmogus išgers, svarbu, kad jo pastangos būtų Debesų garbei“.

Per Purimą organizuojami teatralizuoti pasirodymai, kurie vadinami Purimšpiliu, karnavalinės eisenos, kostiumuotų pokyliai ir karnavalai, kurie vyksta tam, kad priminti apie tai, jog po atsitiktinių aplinkybių kauke slepiasi Dieviškasis sumanymas. Buvo laikai, kai tokių pasirodymų metu žydai degindavo Amano baidyklę.

Skambant muzikai, Tel-Avive vyksta ypatingas Purimo paradas. Jo dalyviai vilki pačius netikėčiausius kostiumus, miesto gatvėse galima sutikti daug vaikų su specialiomis tarškynėmis. Manoma, kad per Purimą išgelbėtos žydų tautos garbei reikia daug triukšmauti, garsiai šaukti ir labai džiaugtis.

Purimo šventimas – tai keturių priesakų vykdymas: Esteros ritinio skaitymas, linksmybės, maisto artimiesiems dovanojimas ir auka vargšams. Svarbiausia, ką savyje turi šviesi Purimo šventė, tai žinia, kad į sudėtingą ir beviltišką situaciją patekusi tauta neturi nuleisti rankų, o kovoti už savo laisvę ir teises. Purimas, kuris turėtų būti gedulo diena, tapo švente. Judėjai gerbia savo istoriją ir dėkingi karalienei Esterai už išgelbėjimą, todėl Purimas yra ne tik linksma šventė, bet ir gelbėtojų išaukštinimo, džiaugsmo diena, per kurią drąsiai bei su viltimi žiūrima į ateitį.


Šaltiniai: ru.chabad.org, vedmochka.net, callofzion.ru, lechaim.ru, sputnik-georgia.ru.

Iliustracija: Purimšpilis, vario graviūra, 1657 m., šaltinis: lechaim.ru.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.