Žydų sinagogos Lietuvoje

Ištraukos iš Pauliaus Galaunės knygos ,,Lietuvių liaudies menas“. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai (L.U. Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, Kaunas, 1930 m., psl. 143- 154).

Bendros pastabos

Ne viskas, toli gražu, tebūtų pasakyta apie lietuvių architektūrą, jei mes nepanagrinėtumėm žydų sinagogų. Tai yra tų mūsų miestelių medinių statinių, į kurių savitumus tinkamą dėmesį atkreipė Lietuvos dainius – Adomas Mickevičius ir įamžino savo ,,Pono Tado“ veikale.

Dar XIX a. pradžioje ne viename mūsų miestelyje ar tai jo pakraštyje, ar viduryje, pagal turgaus aikštę, tarp žydų namų, krito į akį niaurus, bet kartais ir didingas, savotiškos statysenos medinis statinys – žydų sinagoga. Iki to paties amžiaus pabaigos etnografinėj Lietuvoj sinagogų skaičius tiek sumažėjo, jog šiandieną tipingiausiomis sinagogomis galime laikyti tik kai kurias. Vienos iš jų buvo griaunamos, kaip ir daug statinių ,,dėl jų senumo“, kad užleistų vietą naujoms, kartais net mūro, bet jau be jokių išorinių savitumų. Kitos dėl tos pačios priežasties buvo ,,restauruojamos“ arba, tiksliau sakant, apiplėšiamos; iš jų atimdavo tą, kas jose buvo brangintino. Kartais buvo iškreipiama statysena, sugriaunami – sunaikinami prieangiai, galerijos, balkonėliai, kampiniai bokšteliai ir ypač apiplėšiami smulkesnieji pagražinimai, kurie tame pozityvumo amžiuje atrodė ,,nereikalingas balastas“.

Istorija siekia toliau už vakarykštę bei užvakarykštę dieną. Tiesa, meno istorija turi reikalo su objektais, bet kartais užtenka vieno kito objekto daryti tam tikriems sprendimams bei išvadoms. Todėl ir turime ryžtis kalbėti apie žydų sinagogas Lietuvoje, nors ir neturėdami jų plėtojimosi istorijai nušviesti reikalingo skaičiaus pačių objektų arba jų anuometinės išvaizdos, užfiksuotos fotografinėmis nuotraukomis, piešiniais ir kt. Antra vertus, kalbėti apie jas turime dar ir dėl to, kad, kaip pasistengsime toliau įrodyti, tie sinagogų architektūriniai ypatingumai yra ne kas kita, kaip lietuvių architektūros rutuliojimosi atgarsiai, tai yra tos formos, kurias vienos ar kitos priežastys daug anksčiau išstūmė iš mūsų architektūros, nekaip jas išlaikė sinagogos.

Sinagogų atsiradimas Lietuvoje

Žydai, kaip sako prof. A. Janulaitis, atėjo į Lietuvą iš kitur Lietuvos valstybei besikuriant, XIII-XIV a. Dar daugiau jų atkeliavo į Lietuvą kai Gediminas kvietė iš Europos visokių verteivų, amatininkų ir pirklių. Įsikūrė jie čia, kaip ir kitur, bendruomenėmis. Bendruomenės, kuriose buvo 10 turtingesnių namų savininkų, įsigijusios kurioj nors vietoj teisę gyventi, turėdavo pastatydinti sinagogą arba surasti kurią nors kitą vietą pamaldoms ir nupirkti šventąsias knygas ir išsirūpinti žemės gabalą kapams. Ir čia, prie sinagogos, susidarė jų kultūrinio, ekonominio ir politinio gyvenimo centras, židinys. Sinagoga ne tik maldos namas, bet ir mokykla, teismo ir net bausmės atlikimo vieta, vyriausias archyvas, iždas. Žydai atėjo į Lietuva atskira tauta, tikyba ir jų luomas niekada nesusiliejo su čiabuviais.

Pradžioj žydų įsikūrimo Lietuvoj ypatingos architektūrinės išvaizdos maldos namų nereikalauta, juos galėjo atstoti ir paprastas gyvenamasis namas. Be to, architektūrinės formos auga ir įvairėja tik tada, kai kuriam tikslui statoma daug statinių. Žydų bendruomenių Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės pradžioj tebuvo trys: Trakuose, Brastoje ir Gardine. Tiek turėjo būti ir pirmųjų sinagogų. Daugiau jų atsirado tik vėliau, kai žydai vis labiau ir labiau pradėjo įsigalėti Lietuvoje. Ir, turbūt, tada jų maldos ir visuomeninio gyvenimo statiniai – sinagogos, pradėjo įsigyti tam tikros architektūrinės išvaizdos. Ilgainiui sinagogos įsigijo išvaizdą, kuri daug kuo skyrėsi nuo kitų gyvenamųjų namų, ir rutuliojo jas į naujas formas. Įrodyta, kad puikios XVII-XVIII a. sinagogos yra vietinės architektūros formos, kaip tipingas bajoro dvaras bei kaimiečio namas, dažnai daug daugiau negu paprastoji medinė bažnyčia. Sinagogos padalijimas į vyrų ir moterų puses yra grynai rytų kulto šventyklos principas. Pagrindinę kiekvienos sinagogos dalį sudaro erdvi salė, skirta vyrų maldos vietai. Ji paprasčiausiose sinagogose yra vienintelė įdomi ir papuošta statinio dalis, o visa kita traktuota kaip antraeilis arba net nereikalingas ir tik vėliau, kaip priedas prie jos, buvo pristatyta. Ir sinagogų architektūros formų rutuliojimosi istorija rodo, kad pirmos seniausios sinagogos buvo statiniai tik iš vienos vyrų salės. Specialiai moterims statytų skyrių nebuvo: moterys per tam tikrus sinagogų sienų langelius galėjo iš lauko pusės žiūrėti į besimeldžiančius vyrus. Vėliau buvo pristatyta iš sinagogos priešakio atskira dalis – galerija moterims su atskiru į ją įėjimu. Taigi, visa tai, kas vėliau sinagogą išskyrė iš visos miestelio statybos savo didumu, aukštumu ir statybos nepaprastumu, atsirado tik tada, kai sinagogas pradėjo statyti taikant visus tuos architektūrinius motyvus, kuriais buvo gausinga mūsų architektūra.

Sinagogos planas

Šis visuomet yra keturkampis, kartais lygiašonis, kartais ištemptas pagal svarbiausią ašį. Tai paprasčiausias plano tipas. Ilgainiui šis keturkampis apsupamas įvairaus didumo pristatomais prieangiais, o kartais ištisomis galerijomis, balkonais ir net atskirais statiniais. Tos sinagogos pagrindinį planą apsupančios dalys yra šios: gonkelis, prieangis ir moterų skyrius, kuris paprastai daromas antrame aukšte ir su vyriausia sinagogos sale sujungiamas atviromis arkomis.

Sienos

Pagal plano formą iš pamatų kyla sinagogos sienos, o su jomis jungiasi kitų dalių – prieangių, keturkampių pristatomų bokštų ir kt. sienos. Jei sinagoga yra paprasčiausio plano – pailga, lygiašonė arba keturkampė, tai sienos kildinamos lygiai į viršų, sudaro kubinės masės formą. Aukštai nuo žemės, iš visų pusių įtaisyti platūs ir aukšti langai arti vienas kito, o kartais ir po du greta vienas kito su labai mažais stiklais. Tokiais pat stiklais, bet mažesnio formato, yra langeliai ir stoguose pastogei apšviesti. Sudėtingo plano sinagogų sienos sudaro įvairios formos masyvus, tačiau ta forma visuomet yra originali.

Stogas

Sienų viršų vainikuoja staigiai aukštyn kyląs, beveik piramidinės formos, stogas, vidury perskirtas karnizine ornamentuoja juosta. Kai sinagoga yra prašmatnios architektūrinės formos, tai stogas užsibaigia aštuoniakampe bone.1 Jei išorinė bonios forma yra kubinė, tai viduje ji vis dėlto pereina į aštuoniakampę formą.

Bonėje yra maži langeliai sinagogos vidui apšviesti.

Vidaus papuošimas

Sinagogos vidų sudaro didelė baltai nudažyta salė. Skliautų vietoj bonė, keturkampis pagrindas, aukščiau pereinąs į aštuoniakampį. Bonė išpuošta tapyba, su freskomis. Tapyba gana įvairi. Kai kurių sinagogų tapybos papuošimas buvo visai ,,pasaulinio“ charakterio – zodiako ženklai, rugių pėdos ir kt. Tuo atžvilgiu savo lubų ir sienų tapyba, sinagogos buvo labai artimos magnatų rūmams ir XVII-XVIII a. turtingesnės bajorijos gyvenamiesiems namams.

Altorius

Prieš pat angą ties priešakine siena įtaisytas ,,uren koideš“2, medinis ramstis arba spinta; tai altorius, kur saugoma Tora. Kai kuriose sinagogose altoriai savo bendra forma panašūs į mūsų bažnyčių – baroko stiliaus altorius: čia jie turi labai gražius baroko ir rokoko stilių išpjaustymus medyje. Į jų ornamentą, kaip ir į tapybos sienų ir lubų bonių pagražinimus, įpinami vynmedžiai, paukščiai, žvėrys ir net drakonai ir žalčiai. Yra sinagogų, kurių altoriai turi daug Mauritanijos stiliaus formų.

Altorius padarytas aukščiau grindų.

Bima

Prieš altorių maldos salės vidury įtaisyta estrada – ,,bima“3, kurioje stovi stalas. Ant šio stalo pamaldų dienomis deda Torą. Čia pat įtaisyta ir chorui vieta.

Išplėtotą ir turinčią baigtą formą bimą, sudaro ant kolonų aštuoniašonės formos baldakimas. Iš šio pastarojo viršaus kyšo apvalus stulpas, lyg kolona su labai užeinančia ant jos kraštų kapitele, iš šios gi dar kyšo apskritas stiebas su jo viršūnėje ištiestais sparnais aru. Baldakimą laikančios kolonos yra korintinės, viršuje sujuostos gražaus profiliavimo antablementu.4

Tai ir yra pagrindinės sinagogų architektūros formos.

Baigdami kalbėti apie sinagogų architektūrą, turime pabrėžti, kad nors rengimo panašumo tarp jų ir mūsų liaudies architektūros gyvų architektūrinių formų, gal, kai kam atrodo ir neperdauginusiai, tačiau jo yra, ir dėl to tie žydų statybos paminklai yra labai svarbūs mūsų architektūros istorijai: jie yra paskutiniai atbalsiai jau dingusios mūsų dvarų medinės statybos, kuri turėjo nemažos įtakos mūsų kaimų statybai.

Paaiškinimai

1Bonė – tarpukario spaudoje paaiškinama, kad tai statybinis bokštas.

2Aron hakodešas (šventoji skrynia) – spinta (kartais niša), kurioje laikomi Toros ritiniai.

3Bima (almemoras) – paaukštinta vieta, iš kurios skaitoma Penkiaknygė.

4Antablementas – perdanga, virš kolonų iš architravo, frizo ir karnizo.

Nuotraukoje: žydų maldos namai ir religinė mokykla, vokiečių paversta rusų belaisvių stovykla (Zarasai, 1917 m.).