Laidotuvės (iš Saros Veiss Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“)
Šajkė Glickas: ,,Labdarystė gelbsti nuo mirties“ (apie laidotuves Dusetose)
Visus mirusius Chevra Kadisha1 žymėjo Pinke.2 Dusetų senoliai sakė, kad šie įrašai pradėti tada, kai miestelyje buvo įkurtos kapinės, t.y. nuo žydų tautybės gyventojų įsikūrimo šioje vietovėje pradžios.
Namuose mirusio žmogaus kūną paguldydavo ant grindų. Virš jo galvos pastatydavo žvakes ir jas uždegdavo, o Chevra Kadisha nariai susėsdavo aplink mirusįjį ir iki laidotuvių dienos pakaitomis skaitydavo psalmes. Buvo įsigalėjusi praktika mirusįjį laidoti sekančią dieną po jo mirties [mirusįjį reikėjo palaidoti kuo greičiau, jei būdavo įmanoma ir mirties dieną – G. R.]. ,,Mirusiojo palydėjimą“ ir kitas micvas3 – laidotuvių organizavimą, psalmių skaitymą atlikdavo tik savanoriai. Kai nebūdavo laidotuvių, Omrey Tehillim4 dažniausiai sėdėdavo sinagogoje už ilgo stalo ir studijuodavo Mišnajot – Talmudo dalis.
Prisimenu Dusetose gyvenusią moterį, kurį siūdavo linines drobules mirusiems įvynioti. Ji taip pat lavonus nuprausdavo.
Į sinagogą mirusįjį lydėdavo visi miestelio žydai. Rabinas stovėdavo ir skaitydavo kartais ilgesnę, kartais trumpesnę mirusįjį giriančią kalbą, o po jos visi eidavo į kapines. Vieni žmonės eidavo pirma specialiu vežimu tempiamo mirusiojo ir deklamuodavo psalmes, o kiti su aukų dėžutėmis vaikščiodavo tarp procesijos dalyvių ir ragindavo: ,,Labdarystė gelbsti nuo mirties“.
Mirusįjį laidodavo į karstą panašioje dėžėje. Jeigu jis turėdavo pasiruošęs, jam po galva padėdavo maišelį su žeme iš Erec – Israelio5, o į rankas įsprausdavo medinius pagaliukus, kad lengviau būtų prisikelti Mesijo atėjimo dieną.
Kochanimams6 užeiti į kapines buvo uždrausta – jie pasilikdavo stovėti už tvoros.
Pamenu, kad duobkasiai prieš kasdami duobę išgerdavo – atseit, kad jėgų daugiau įgautų. Šlomas Šapira buvo vyriausias Dusetų duobkasys. Kartą vienas iš vaikų paklausė: ,,O kas laidos Šlomą kai jis numirs?…“
Po laidotuvių vykdavo ritualinis rankų nusiplovimas, nes įeiti į savo namus drėgnomis rankomis buvo uždrausta – tai reiškė nešvarą. Todėl drėgnas rankas nusišluostydavo ant kitataučių tvorų.
Mes bijodavome būti arti kapinių. Pasakodavo, kad naktį numirėliai pakyla ir vaikšto tarp jose augančių medžių. Tamsiu paros metu bijojome ir sinagogos kaimynystės, nes girdėdavome pasakojimus apie mirusiųjų vidurnakčio maldas joje…
Pasakojimai būdavo įtaigūs. Kartą žiemos naktį štai kas nutiko. Prie sinagogos stovėjusio namo kieme kabojo išplauti ir nuo šalčio sušalę rūbai – tamsumoje tai buvo bauginantis vaizdas. Įsimylėjėlių porelė ėjo pro šalį ir staiga pamatė pradėjusią ,,judėti“ kažkokią keistą būtybę. Nesupratę, jog tai tik rūbai, jie labai išsigando – manė, kad juos, pasak pasakojimų, seka miręs žmogus.
Paaiškinimai
1Chevra Kadisha – Šventoji brolija
2Pinkas – šiuo atveju rankraštinis Dusetų bendruomenės metraštis.
3Micva – žydų religinis priesakas.
4Omrey Tehillim – psalmių skaitovai.
5Erec – Izraelis – „Izraelio žemė“.
6Hebr. kohanim – Levio palikuonys, kurie buvo kilę tiesiogiai iš Aarono genties. Jie buvo išskirti iš levitų ir vadinosi kunigais.
Ištrauka ir nuotrauka iš Saros Veiss-Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“.
Parengė Gražina Ragauskaitė.