1812-ieji. Dusetos

Apie Napoleono žygį į Rusiją ir vykusius įvykius parašyta daug. Štai 1937 m. liepos 8 d. ,,Karyje“ (Nr.28 (955) rašyta: ,,Likimo buvo lemta, kad didžioji armija, kaip buvo vadinama Napoleono kariuomenė, peržygiuotų per Lietuvą, eidama pirmyn ir grįždama. Prieš 125 metus [1937 m. – G. R.] Kaunas buvo liudytoju didžiulio istorinio įvykio: prancūzų kariuomenės persikėlimo per Nemuną. Nuo tos valandos prasidė­jo tikras karas su Rusija. Jei Napoleono žygis būtų pasibaigęs kitaip, jei jis būtų laimėjęs, tai šiandien Europa būtų visai kitaip atrodžiusi. Nemuną perėjo puikios kariuomenės pulkai, o grįžo tik likučiai. Ta­čiau Napoleoną nugalėjo ne rusų karinės jėgos, o gamta. Su nepalankiomis gamtos sąlygomis žmogus yra bejėgis kovoti, kad būtų ir didžiausias karo genijus.“ Apie tai kaip gamta pakeitė vieno iš prancūzų kareivio likimą ir ištraukoje iš Ados Ničpalskajos (Petah-Tikva, Izraelis) pasakojimo apie Tamaros Arons Lietuvoje gimusios močiutės Ester seserį Feigą, mėgusią pasakoti įdomias smulkmenas iš artimesnių ir tolimesnių giminių gyvenimo. Vienas iš jos pasakojimų ir yra Napoleono armijos kareiviui Dusetose nutikusi istorija…

,,Tai įvyko 1812-aisiais, prancūzų karo su rusais metu. Napoleono armija po jos sutriuškinimo prie Maskvos traukėsi – greita pergalė nebuvo pasiekta. Prie šilumos pripratę prancūzai labai kentė nuo šalčio, nes jų apranga nebuvo pritaikyta užklupusiai speiguotai žiemai. Vienas iš besitraukiančių dalinių atėjo iki Dusetų (Lietuva) ir apsigyveno kažkokiame dideliame name…

Tądien buvo pūga. Taip gausiai krito sniegas, kad kiek tolėliau nosies nieko nesimatė. Vienas prancūzų karys išėjo su reikalu į kiemą, bet patekti atgal į namus jau nerado kelio. Jis ėjo pirmyn prieš save ištiesęs sušalusias rankas ir netikėtai pagalvojo: ,,Viskas. Tai pabaiga. Čia ir pasiliksiu“. Staiga jo pirštai pajuto kliūtį. ,,Siena! O, stebukle!..“

Nuo sienos sklido kažkokia nesuprantama šviesa. Vos įžiūrimai pasirodė Magen-Dovydo siluetas. Pagalvojęs, kad kliedi, jaunuolis mintyse atsisveikino su gyvenimu. Aptemusioje sąmonėje išryškėjo vaikystės vaizdai: už savo parduotuvės prekystalio prekiaujantis manufaktūra tėvas, ties siuvimo mašina palinkęs ramus motinos veidas, besimatuojančios mamos rankomis siūtas sukneles turtingos poniutės…Gulėdamas ant deginančio šalčiu sniego jis šnibždėjo: ,,Dieve! Išgirsk mane! Padėk!“ Keturpėsčias, sunkiai judindamas kūną pirmyn, jis dar kartą ištiesė rankas į sieną ir staiga įkrito į šilumą…Pasirodo, apčiupta ,,siena“ buvo sinagogos durys. Jaunuolio akys vos atsivėrė. Ryškioje šviesoje jis pamatė kelis senius, kurie linguodami šnabždėjo maldos žodžius. Jaunuolis ivritu aiškiai ištarė: ,,Aš kaip ir jūs – žydas“, – ir neteko sąmonės.

Atsibudęs jaunuolis pajuto pilnus neapykantos žvilgsnius. ,,Juos baido mano kariška apranga“, – pagalvojo jis, o garsiai ištarė:

– Prašau jus, rebe, leiskite…

– Aš rebe, – atsakė vienas iš jų. – O iš kur tu žinai ivritą?

– Aš išaugau religingoje žydų šeimoje, domėjausi muzika ir tapyba, bet mano tėvai manė, kad būti karininku prestižas. Aš įvykdžiau jų valią…Karas – siaubinga ir aš jo nekenčiu. Mačiau kaip degė Maskva, gulinčius jos gatvėse lavonus. Aš nieko nenoriu žudyti. Prašau jus, leiskite pasilikti su jumis…Manęs niekas neieškos. Raskite man ramią žydaitę merginą. Aš noriu meilės ir ramybės.

Kažkas nepaprasto buvo liūdnose šio jaunuolio akyse – į teisybę panašus nuoširdumas.

Ir jis pasiliko.

Kartą per šabą rebe pakvietė jaunuolį pietų. Prie stalo susirinko visa rebe šeima ir priešais jį atsisėdo dvi labai panašios merginos – rebe dukterys, seserys dvynės. Jos iš pradžių erzino ,,prancūziuką“ (taip jį vadino), bet galų gale viena iš jų tapo jaunuolio žmona. Ilgą ir laimingą gyvenimą nugyveno ši pora. Jis, pasirodo, buvo puikus dailininkas, darė mezuzas, rašė tekstus ivritu, iliustravo maldaknyges. Sulaukę 70-ies jie atvažiavo į Palestiną, Jeruzalėje įkūrė religinės literatūros spaustuvę. Abu sulaukė savo šimtmečių.“

Savo pasakojime Feiga minėjo, kad rebe dukra, ištekėjusi už prancūzo, buvo jos močiutė. Manau, kad nurodant giminystę įvyko klaida – ji mažiausiai galėjo būti proprosenelė.

Tačiau bet kuriuo atveju jau pats šios istorijos minėjimas galimai vykus Dusetose nepaprastas dalykas dar ir tuo, kad prieš daugiau nei 200 metų vykę įvykiai turi ir kitą pasakotoją. Ši istorija buvo paskelbta jau kitoje šalyje – JAV. Jai buvus Dusetose arba Biržuose, radome Olgos Zabludoff iš Vašingtono (JAV) pasakojime, publikuotame genealogijos draugijos žurnalo Los Anžele ,,Roots-Key“ 2006 m. vasaros numeryje:

,,1812 m., Napoleono armijai besiveržiant į Rusiją, jos daliniai ėjo ir per Dusetas (tada vadintas Dusiat). Jaunas prancūzas kareivis atsiskyrė, užėjo į sinagogą, atvertė Gemarą ir paniro į Talmudą. Jį apstojo vietiniai žydai: ,,- Klausyk, sūnau, tu neisi su Napoleonu! Tu apsigyvensi mūsų mieste.“ Jie atnešė jam rūbus ir paslėpė dėvėtą karinę uniformą. Tarp vietinių žydų buvo ypatingai mokytas žmogus. Jis turėjo tris į žmonas tinkančias dukras. Viena iš jų ištekėjo už prancūzų kareivio, kurio vardas/pavardė buvo Jilberis, Jiboris arba Zilberis. Ir dar: prancūzas karys turėjo tokį balsą, kad jam giedant net sinagogos langai aprasodavo!

Pagal mano teoriją šioji istorija reali ir kareivis buvo mano proproprosenelis. Tačiau manau, kad įvykiai vyko ne Dusetose, o Biržuose. Nors Napoleono armija galbūt ir judėjo per Dusetas, tačiau tiksliai žinoma, kad Biržuose ji buvo sustojusi.

Nežinau koks tuo metu garsus mokslo žmogus gyveno Dusetose, bet žinau, kad Biržuose gyveno Chasidų Gaono rabinas, žinomas kaip Šimelė Biržeris arba Šimonas-Merkelis Šapiro. Manau, kad ši šeima vėliau turėjo giminystės ryšių su gyvenusiais Dusetose – spėju, kad prancūzų kareivio palikuonys gyveno  Dusetose. Mano tėvo močiutės mergautinė pavardė buvo Zilber. Ši pavardė iki Holokausto buvo labai paplitusi Dusetose.“

Olga Zabludoff 1812 m. istoriją mini ir 1989 m. Izraelyje išleistoje Saros Veiss-Slep knygoje ,,Buvo miestelis Lietuvoje“, tik nemini jai galėjus nutikti ir Biržuose.


Šaltiniai: isrageo.com (2015 m. liepos 12 d.), jewishgen.org.

Iliustracija: Illarion Prianishnikov (1840–1894).


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė, anglų – Vitalijus Ščerbakovas.