Vestuvės (iš Saros Veiss Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“)
Viršuje už užuolaidų stovinti Isaras Levitas.
Vidurinė eilė iš dešinės į kairę: Meiras Levitas, Dovas-Berlas Šubas, Rošė-Maška, su skarelėmis dailininkas iš Salako, jaunikis – Šaulis Levitas ir jaunoji Italė Orlin, Berlas Zilberis (Dovas Kaspis), Miša Slepas ir jo sesuo Mirjam, Efraimas Zeligsonas.
Sėdi centre ant scenos sufleris Hirškė-Berlas Bermanas.
Miša Baronas (apie nuotrauką): Spektaklį vaidinome miestelio lietuviškoje mokykloje, nes ji turėjo 200 vietų žiūrovų salę. Pjesės repeticija vyko mano sprendimo išvykti į Palestiną išvakarėse. Nuotraukoje aš už Isarkės Levito – galite pamatyti mano petį…
Henia Sneh (Blacher): Mūsų judanti jėga ir dvasia buvo Dovydas-Leibas Airesas: statomų pjesių režisierius, prodiuseris, scenografas ir artistas.
Dovydas-Leibas Airesas: Daugelis mano prisiminimų susieti su Dusetų mėgėjų teatru. Turėjau gerą balsą, mane laikė visai neblogu dainininku. Jeigu mūsų miestelyje būtų buvusi galimybė mokytis muzikos – gal būt būčiau ką nors šioje srityje pasiekęs.
Pamenu vaikystės epizodą kai mokykloje ruošėmės Chanukos šventei. Neįgalus mokytojas Hirškė Hameris akomponavo man ir Feigickei Icikui-Moišei (Zeligsonui) duetų hebrajų kalba dainuojant dainą ,,Yalda, yaldati, yaffa, yaffati…“ Staiga Feigickė pamiršo dainos žodžius ir stovi scenoje lyg būtų nebylys, o aš toliau dainuoju vienas. Kai ją baigiau, prie manęs priėjo mokytojas Hilelis Švarcas ir susijaudinęs pakėlė aukštyn.
Paskutinį kartą scenoje pasirodžiau 1939 metais – tai buvo premjerinis spektaklis ,,Maccabi“. Dauguma jidiš kalba vaidinančių mėgėjų kolektyvų ir profesionalių aktorių neturėdavo pastovios darbo vietos, todėl nuolatos važinėdavo iš miestelio į miestelį. Taip jie atvažiavo ir pas mus. Iš vietinių gyventojų tarpo atrankose išsirinko ,,aktorius“ ir įtraukė juos į žaidimą, kurį vadinome teatru. Į spektaklį buvo parduodami tikrų tikriausi bilietai: iš gautų pajamų 60 procentų buvo atiduota aktoriams, o likusi dalis padalinta ,,Maccabi“ ir Bikur Holim (sergantiems psichinėmis ligomis ir socialinei pagalbai skurdžiausiai gyvenusiems Dusetų štetlo žydams paremti).
Pamenu, parašiau pjesę ,,Žydų karalius Lyras“. Tarp aktorių buvo Berkė Levitas, Meiras Levitas, Lėjakė Visakolskė, kuri vaidino vyriausiąją karaliaus dukterį, Rivka Aires – viduriniąją dukterį, Efraimas Zeligsonas – žentas ir Šaulkė Levitas – jauniausios dukters sužadėtinis. Rachelė Šub taip pat dalyvavo spektaklyje. Pjesę suvaidinome Dusetose, o paskui buvome pakviesti ją parodyti Salake.
Rachelė Vitkin (Šub): Dar pastatėme spektaklius ,,Amcha“ ir ,,Du tūkstančiai“, kuriuose geriausia aktore buvo energinga mergina su iniciatyvomis Gitkė Baron.
Henia Sneh (Blacher): Gitkė vaidino ir spektaklyje ,,Josifas ir jo broliai“.
Šajkė Glikas: Aš taip pat iš to laikotarpio prisimenu kelis statytus spektaklius – ,,Našlaitėlė Chasja“ ir ,,Mirale Efrat“.
Rachelė Vitkin (Šub): Su spektakliais turėjome ir keletą ,,gastrolinių“ išvykų į Antalieptę ir Salaką.
Cila Gudelsky (Šub): Mes, mažučiukai vaikai, taip pat dalyvaudavome spektakliuose – šokdavome baletą…
Joelis Zeifas: Noa Poritzas buvo taip pat talentingas aktorius. Jis parašė pjesę ,,Chanuka šaltą Sukką“. Henkė Slepas joje taip pat vaidino.
Dovydas-Leibas Airesas: Vaidindami spektaklius žiūrovas, turėdavome ir suflerį. Juo kartais būdavo Jankalis Charitas.
Henia Sneha (Blacher): O aš prisimenu, kad sufleriu buvo ir Bunės sūnus Hiršelis-Berlas Bermanas.
Rivka Šteinman (Šub): Gitkė Baron buvo puiki aktorė, bet turėjo litvakams būdingą kalbos defektą – sumaišydavo raidžių ,,š“ ir ,,s“ tarimą. Iki šiol juokiuosi prisiminęs kaip ji spektaklio ,,Žydų karalius Lyras“ metu reikiamą herojės frazę ištarė: ,,Reisht oif die slishl! Git dem kranken alten taten eshen!“, kai reikėjo ,,Reist oif die shlissl! Git dem kranken alten taten essen!“ (Suplėšykite spynas! Atneškite senam ligotam tėvui valgyti!).
Pjesėje ,,Velnias rojuje“ aš vaidinau Dovo-Berkės Levito vaidinamo herojaus žmoną. Dovas-Berkė buvo puikus aktorius ir ypatingai tragiškuose vaidmenyse.
Taigi, pagal pjesės turinį mudu turėjome kūdikį – mažą dukrelę. Tačiau įtardamas, kad esu jam neištikima, vyras mane ir kūdikį išvarė iš namų. Aš maldavau jo nesielgti taip blogai su mumis, kalbėjau, kad nėra jokio pagrindo nepagrįstiems įtarimams. Aš graudžiai pravirkau ir iš vaikiško vėžimėlio pasičiupau ,,vaiką“, kuriuo buvo neaprengta lėlė…Iki šio momento labai tyliai sėdėję ir išsitempę veiksmą scenoje stebintys žiūrovai prapliupo juokis iš iškeltos nuogos lėlės. Kai nuėjome į užkulisius, Dovas visą pyktį išliejo ant manęs rėkdamas: ,,Ką tu padarei? Tu visai sugriovei mano pjesę! Tu visai sugriovei mano pjesę!“
Aš tyliai pykau ant režisieriaus, kuris nepasirūpino pjesės ,,kūdikiu“…
Vaidindama spektaklyje savo heroję buvau labai susikaupusi ir stengiausi nepamiršti teksto. Kaip dar galėjau galvoti ir apie tai, aprengta ar ne vėžimėlyje gulinti lėlė?
Tai buvo mano teatrinės karjeros pabaiga.
Parengė Gražina Ragauskaitė. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Ščerbakovas.