Ištrauka iš Jakovo Šechterio knygos ,,Tavo tauta“
Chana Šneiderovič, dokumentas. Jakovo Šechterio literatūriniai užrašai (iš knygos ,,Tavo tauta“, Jeruzalė,1991 m.)
Užrašinėdamas Chanos Šneiderovič pasakojimą, savo užrašų stiliumi ir kalba siekiau maksimaliai išlaikyti Lietuvos žydų šnekamosios rusų kalbos tradicijas. Jų pasiliko ne daug – tikrų Lietuvos žydų, kurie iškentėjo getus, koncentracijos stovyklas, pokario metų badą. Jie nenori kalbėti apie praeitį. Nenori vaikščioti senomis Kauno ir Vilniaus gatvėmis – getų gatvėmis. Mums tai – istorija, jiems – artimųjų ir draugų žuvimo vietos. Vietos, kuriose išnyko pasaulis, kuriame jie gimė ir užaugo.
Tautos tragedija – tai atskirų žmonių tragedija. Ir kad suprasti tai, kas įvyko, mes turime pirmiausia pažvelgti į visą reiškinį – įvardindami skaičių šeši milijonai, o paskui su padidinamuoju stiklu nagrinėdami šių milijonų kiekvieną likimą atskirai.
Šeši milijonai – skaičius, pasakantis daug ir nepasakantis nieko. Šeši milijonai – tai statistika, už kurios sunku įsivaizduoti gyvus žmones. Ir todėl turi būti parašyti šeši milijonai knygų – apie kiekvieną. Tik skaitant konkretaus žmogaus istoriją, atsiduriant patiems jo vietoje, suderinus jo poelgius su savaisiais, galima padaryti pasirinkimą apie pasaulį, kuriame gyvename ir apie įstatymus, kuriuos mes, žydai, turime sekti, kad gyventume.
Jakovas Šechteris, Izraelis, 1991 m.
Salakas
Mažas Salako miestelis pačiuose Lietuvos rytuose, beveik šalia Latvijos. Jame tada buvo miškai, ežerai, keturios gatvelės ir kokie penki šimtai žydų. Beveik visi giminės. Prieš 200-300 metų šioje vietoje apsigyveno kažkoks nenuorama žydas. Vėliau čia pakviesti tyliai apsigyveno jo tėvas ir motina, sesuo ir brolis, pusbroliai ir kiti giminaičiai. Šeimos tada buvo gausios, todėl greitai įsikūrė Salako miestelis. Gyventojų daug, o pavardžių mažiau nei dešimt.
Mūsų Salakas – tikra Kasrilovka (1)! Būtent taip mes ir gyvenome. Labai neturtingai, tiesiog varganai. Rabinui reikėjo rūpintis prekyviete, kad nors šiaip taip išgyventų. Bendruomenei net nepakakdavo pinigų rebe (2).
Mūsų šeima buvo pakankamai pasiturinti. Tėvas Meiras-Janklis Šneiderovič nuolat dirbo.
Būdavo, išeinu su draugėmis pasivaikščioti, o jis dar siuva savo kambarėlyje. Grįždavome vėlai – tėvas padėdavo į šoną siuvinį ir klausdavo:
– Prisivaikščiojot? O dabar tuoj pat į lovą, ,,Krijas Šma“ (3) nepamirškite!
Mano tėvas buvo labai religingas žmogus, chasidas. Mūsų penki šimtai žydų turėjo tris sinagogas: vieną chasidų ir dvi misnagedų. Beveik visi chasidai – pasiturintys, misnagdai (chasidų oponentai) – neturtingi. O rabinas, rebe Jakovas – kaip Tora – vienas visiems. Ir chasidams, ir misnagdams.
Gyvenome labai draugiškai. Kartą grįžtu iš Utenos ir matau – prie mūsų namelio susirinko beveik visi miestelio vyrai. Kas tokio nutiko? Pribėgo Chaimas-Ruvimas Evelsonas (jis vėliau žuvo prie Klaipėdos) ir sako:
– Chanele! Tu nesijaudink, tavo tėvas truputį susirgo. Štai atėjome jo aplankyti.
Mes buvome keturios seserys: 1913-ųjų gimimo Feigė-Lėja, Stirla – 1914-ųjų, aš, Chana – 1921-ųjų ir Sara-Libkė – 1923-ųjų.
Mūsų mama Musia nedirbo – jai pakako namų rūpesčių. Auginome karvę, prižiūrėjome didelį daržą.
Mama nedalyvavo miestelio visuomeninių organizacijų veikloje: užauginti keturias dukras – sunkus darbas. Bet ją visada kviesdavo į neturtingųjų vestuves. Žinojo – Musia tuščiomis rankomis į jas neateis, atneš dovaną, o su ja pyragus, teigelus (4), štrudelius (5). Mama padėdavo varganai gyvenantiems. Tiesa, visam miesteliui nepadėsi, bet pas kažką iš mūsų kaimynų penktadieniais ant stalo visada atsirasdavo šeštadieninės chalos (6), pieno ar šiek tiek mėsos, kuriuos tyliai atnešdavo mama.
Mūsų kaimynai! Beveik visi jie guli Zarasų miške (7). Stalius Judilas Korbas, puodžius Judilas Charmacas, kalvis Judilas Zilberis, žvejys Jankelis-Zalmanas Cibelis…Visas mūsų miestelis ir dar Dusetos, Antalieptė, Dūkštas…Visi vienoje duobėje.
Priešais mūsų namą gyveno Arono-Joselio Cinmano šeima. Pats Aronas, jo žmona, sena motina ir dvylika vaikų. Šmuelis-Meišė, Chaja-Pesia, Jankelis-Dovydas, Sora-Etkė…Tokie vargšai, lovų visiems nebuvo! Miegojo ant žemės. Aronas dirbo vėžėju ir vežiodavo viską – rugius į malūną, medieną, akmenis…Jis ėmėsi visko, o pinigų kaip nėra, taip nėra. Ir nors gyveno varganai – pas kitus niekada nieko neprašė. Ir neėmė netgi jeigu duodavo. Išimtį darydavo tik motinai.
Kartą per Pesachą (8) mes, mergiotės, po sedero (9) išbėgome į gatvę. Girdime – Aronas skaito Hagadą (10). Mes prišokome prie langelio ir matome: Aronas sėdi šventinio stalo centre, o vaikai taip ir bando ką nors nuo stalo nugvelbti – macus (11), kneidlachus (12). Juk alkani, net sunku įsivaizduoti kaip laukė šio vakaro. Hagada ilga, tėvas griežtas…
– Vergais buvome mes pas faraoną Egipte, – iškilmingai skaito Aronas. Ir tęsia:
– Jankele, ne čiupk! Sorele, padėk į vietą!
Ir vėl iš naujo:
– Bet Viešpats išvedė mus…Meišele, patrauk rankas! Chaja, tuoj išvarysiu!
Štai tokia Hagada.
Kita kaimynė buvo Sara Mordechovič. Jos sūnus išvažiavo į Braziliją, vyras mirė. Gyveno su dukterimi. Tačiau duktė staigiai susirgo, užgeso lyg žvakė. Sara nerado sau vietos, norėjo nusiskandinti. Miestelio jaunimas ištisas paras budėjo prie jos namo, nes bijojo – ims ir tikrai nubėgs prie upės.
Galų gale rebe Jakovas ją pasikvietė pas save.
– Sara, – pasakė jis. – Jūs žinote, pas mus nei ypatingai džiaugiamasi, nei ypatingai pergyvenama. Reikia gyventi. Jūsų namas didelis, tad priglauskite nuomininkus, geriausiai šeimą su vaikais. Duos Dievas, apsiprasite.
Sara taip ir padarė kaip jai patarė rebe. Ir tikrai – apsiprato.
Dar kaimynas – Leibas Iciksonas. Valdė ,,restoraną“. Žinomas buvo ,,restoranas“! Kibire su vandeniu keli pateis pagaminto limonado buteliai, maiše saulėgrąžos. Visas meniu! Žmona, du vaikai, sena uošvė. Pinigų kaip visada nei skatiko, šaukštų visiems neužteko. Valgė paeiliui. Ir gyveno žmogus! Kaip, kuo – supratimo neturiu. Bet visada linksmas, žvalus, visame miestelyje žinomas linksmuolis ir humoristas.
Kartą jo uošvė Michlė Evelson pasiligojo. Leibas pareiškė:
– Laukite, tuoj ateis daktaras.
Nubėgo pas kaimynus, pasiskolino paltą, skrybėlę, lagaminėlį, užsidėjo akinius ir grįžo atgal namo. Iš karto silpnai matanti Michlė jo neįžiūrėjo. Leibas ilgai tikrino ją kažkokia triūbele, lingavo galva, raukėsi. Galų gale ryžosi kažką ištarti. Uošvė iš karto atsipeikėjo:
– Kad tave kur, Leibke! Tai tu?
Ilgai miestelyje juokėsi:
– Žinai kaip Leibkė uošvę gydė!?
Iki 1939 metų Salake gyveno gydytojas Jelijagas Belkinas. Paskui jis išvyko į Alytų ir mes likome patys sau. Jeigu kažkas stipriai sunegaluodavo – važiavo į Zarasus, o pas dantų gydytoją vykdavo į Uteną. Aš nepamenu miestelyje buvus ligonių. Kada valgiui pinigų nepakakdavo, apie ligas pamiršdavo. Jaunimas gydytis gėdijosi: ligotą merginą kas į žmonas ims, ligotas vaikinas koks bus šeimininkas? Tiems kas vyresni – skaudėjo tai skaudėjo, neskaudėjo – laimė.
Bet gyvenome visi linksmai! Imdavome gabalėlį duonos su sviestu, pilną maišą rūgštynių ir visai dienai išeidavome į mišką, prie ežero. Žaidėme šachmatais, dainavome dainas, mokėmės istorijos, sportavome.
Salake buvo kelios žydų organizacijos. Mes, jaunesni, vaikščiojome į ,,Hashomer Hatzair“ (13) pas Chaną Bravo. Dažnai atvažiuodavo svečiai iš Kauno, Alytaus ir pasakodavo apie viso pasaulio žydus, ypač daug apie Palestiną, atveždavo knygų bibliotekininkei Sarai Lipkind.
Per Šabą (14) namuose nesisėdėdavo. Nuo penktadienio pusiaudienio eidavome į svečius: mes – pas zarasiškius, jie – pas mus.
Buvo Salake ir savas dramos ratelis. Mišrus – drauge su lietuviais. Spektaklius vaidindavome hebrajų ir lietuvių kalbomis. Viskas buvo kaip tikrame teatre – net bilietų kasa. Menkos buvo bilietų kainos, net rinkliavą už juos dalindavome perpus: lietuviams gaisrininkų komandai, o žydams – varguoliams remti.
Mes vaidindavome pakankamai dažnai. Geriausiu aktoriumi buvo jaunas gražus vaikinas Jonas Griblauskas. Mes vadinome jį Janke. 1941 m. jis miestelyje buvo paskirtas policijos viršininku. Baisiai žiauriai elgėsi su žydais. Kas galėjo pagalvoti, kad taip nutiks! Juk šitiek metų žydai, lenkai, lietuviai, sentikiai gyveno draugiškai. Kaip mūsų linksmasis bičiulis Jankė pavirto į žmogžudį ir prievartautoją?
Mano draugė Pesia Evelson taip pat vaidino mūsų spektakliuose. Paskui ji ištekėjo už Giršos Zilberio ir išvyko gyventi į Kauną. 1941 m. Girša su bičiuliu Meiromu Kočerginskiu gavo šaukimus į armiją ir papuolė į tankistų dalinį. Labai tuo didžiavosi ir rašė namiškiams, kad jiems pasisekė.
1941 m. birželio 23 d. buvo įsiveržta į Giršos ir Pesios butą. Tada draugė maitino vaikus. Juos nustūmė nuo mamos, Pesią vaikų akivaizdoje išprievartavo. Paskui nupjovė ausis, nosį, krūtis, nukirto pirštus, kojas iki kelių. Tai kas pasiliko iš išniekinto moters kūno paskandino upėje.
Likusius be motinos vaikus globai pasiėmė Giršos sesuo Lėja Vagin. Didelės akcijos gete metu jie visi dingo.
1934 m. mano sesuo Feigė-Lėja išvažiavo į Pietų Afriką. Ten jos laukė jaunikis Velvelis Rimeris. Tik ji viena iš visos mūsų didelės šeimos išvengė fašizmo baisumų. Mama, tėvas, Sara-Libkė amžiams pasiliko Krakynės miške, o aš drauge su Stirla praėjau getą ir koncentracijos stovyklą.
Stirla 1936 metais ištekėjo ir išvyko į Kauną. Kvietė mane. Aš vis nesiryžau ir išvykau tik 1941-aisiais, po to kai jau buvau ištekėjusi už Josifo Limovičiaus.
Kas mus skatino išvykti į Kauną? Žinoma, dideliame mieste įdomiau, nei mūsų miestelyje. Bet svarbiausia buvo ne tai. Iš karto po Sovietų valdžios paskelbimo visas žydų organizacijas uždraudė. Salake tapo visai liūdna. Per tris mėnesius beveik visas jaunimas iš miestelio išvažiavo. Kino nerodė, radijas buvo tik keliose šeimose, laikraščiams tekdavo ,,susimesti“. Todėl ir pradėjo mūsų miestelio jaunimas važiuoti kitur – beveik nieko neliko.
Mane į Kauną kvietė sesuo, vyrą – brolis. Pas Josifą buvo gera specialybė – kepėjas. Dovydas jam surado darbą valstybinėje kepykloje ir mes išvažiavome iš Salako.
Kaunas
Kaune įsikūrėme neblogai. Dideliame Dovydo bute su mumis dar gyveno vyro sesuo Reizlė su vaikais. Greitai ir aš pagimdžiau mergytę, Rochelę. Kaune, pasirodo, gyveno daug salakiškių. Mes dažnai susitikdavome ir bendraudavome. Kaip taisyklė per šabą rinkdavomės pas mus. Jau nuo 1941 metų pavasario pasigirdo bauginančios žinios:
– Žinai, bus karas. Bus karas, aš tau sakau, bus karas!
Aš bijojau. Josifą pašauks į armiją, ką man tada reikės daryti – juk man tik devyniolika metų ir jau su vaiku ant rankų? Draugai ramino, juokaudavo, o aš pykdavau:
– Jums kas! Visi kartu išeisite į kariuomenę, į frontą, o aš kur?
Nežinojau, nesupratau kas tas karas…
Taip išaušo šeštadienis, birželio 21-oji. Pasėdėjome, pavalgėme, pakalbėjome. Vyras išėjo į darbą naktinėn pamainon, grįžo penktą valandą ryto. O šeštą į kambarį įėjo Reizlė ir sako:
– Žinai kas? Kelkitės!
Aš sakau:
– Kaip kelkitės? Dar taip anksti. Rochelė miega. Paklausyk geriau kokį sapną mačiau: einu aš keliu į Jonavą, o aplinkui tiek daug žmonių – gyvenime iš karto tiek jų nemačiau.
Reizlė nenustygo:
– Aš tau sakau – kelkis! Karas!
Sekmadienis praėjo beveik kaip visada. Susirinko draugai, kalbėjomės. Miestą bombardavo, žmonės bėgiojo gatvėmis. Bet mes nelabai jaudinomės. Kaunas nuo pasienio toli, Sovietų armija mirksniu vokiečius sunaikins. Galvojome, kad tai greitai baigsis. Mes labai tikėjome Dovydu, bet jis kai išėjo birželio 22-osios rytą – taip apie jį iki šiandien nieko tiksliai ir nežinome. Žmonės pasakojo, jog kartu su kitais evakavo. Jiems net neleido šeimoms pranešti – pasodino į autobusus ir išvežė. Kur Dovydą nuvedė karas, kur ilsisi jo kauleliai – nežinome.
Po pietų draugai išėjo. Josifas susiruošė į darbą. Vakare draugai sugrįžo.
– Chanele, renkis, imk vaiką ir einame. Prasti reikalai.
– Be vyro niekur neisiu.
– Josifas – vyras, neprapuls. Paskui susitiksite.
– Neisiu!
Draugai išėjo. Greitai grįžo Josifas.
– Kodėl taip greitai? – paklausiau aš.
– Ar nematai kas darosi? – atsakė. – Sako, karas! Palauksime ryto ir eisime namo, į Salaką. Taip toli vokiečių nepraleis.
Vos susilaukėme aušros. Beveik nemiegojome. Josifas prigulė gal dvidešimčiai minučių ir staiga visas šlapias pašoko iš lovos:
– Chanele, koks baisus sapnas! Tarsi laikiau Rochelę ant rankų, ji iškrito, visa lyg iš stiklo – nukrito ir sudužo smulkiomis šukėmis…
Pačiupo dukrelę, bučiavo ją, glostė. Aš raminau:
– Apie ką tu, Josifai! Sapnas – tai tik sapnas, netiesa, melas. Nusiramink, gulkis, pailsėk…
Dieve, mielaširdingas! Kam Tu atskleidi žmonėms savas mintis! Geriau gyventi ir nežinoti. Kol mes esame – mirties nėra. Kada ji yra – nėra mūsų. Bet taip baisu žinoti ir gyventi!
Vos prašvitus mes pasiėmėme dviratį, ant jo pasikrovėme būtiniausius daiktus ir išėjome. Pakeliui užsukome į kepyklą ir vyras paėmė kepalą duonos. Paskui kažkodėl nuėjo į dušą praustis. Matyt, jautė…
O aš stoviu gatvėje su Rochele ant rankų ir verkiu. Bijau – o jeigu jis neišeis. Bet jis išėjo ir mes išskubėjome į Jonavą. Pakeliui susitikome Josifo pusbrolius Mošę ir Chaclą Šteinus. Po kelių valandų priėjome Nerį. Tiltą jau sugriovė, teko bristi. Ten aš sutikau Icchaką Zaką, seną savo pažįstamą iš Utenos ,,Hashomer Hatzair“ organizacijos. Kaip perbridome tokią gilią ir su stipria srove upę? Tarsi kokią balą…
Vakare pasiekėme Jonavą. Trisdešimt kilometrų pėsčiomis! Mes labai pavargome ir eiti toliau jėgų jau nebuvo. Nutarėme nakvoti ten. Kelyje susitikome daug salakiškių: Liubą ir Zalmaną Bronšteinus, Rochle Ainbinder su vyru, Noach Evelson, Civją Kočerginskają.
Kartu su jais užėjome į pirmą pasitaikiusį namą. Jis buvo žydų. Ant stalo stovėjo žvakidė, prie durų staktos buvo pritvirtinta mezuza (16). Viskas palikta…Karvė, arklys, vištos…
Mes su Liuba nuprausėme Rochelę, įdėjome į medžiagos atraižą duonos gabalėlį su cukrumi ir davėme jai čiulpti. Liuba vis juokavo ir linksmino mus. Ji paskui ir gete visada išlikdavo žvali ir energinga.
Pakilome ankstų rytą ir išėjome toliau. Būtume žinoję kas vyksta, bėgtume visą naktį neatsisukdami. Bet kas galėjo pagalvoti, kad grėsmingą Sovietų armiją sutriuškins per pusdienį. Kalbėjo, kad mūšiai prie Kauno užtruks ir mes spėsime pasiekti Salaką. Tai, kad vokiečiai užims visą Lietuvą, niekas nedrįso net pagalvoti. Ji mums atrodė tokia didelė…Todėl mes neskubėjome. Tiksliau, skubėjome, bet ne taip kaip reikėjo skubėti.
Po kelių kilometrų mus sustabdė. Lietuviai su automatais. Ant jų rankų buvo balti raiščiai. Jie pranešė:
– Toliau eiti negalima!
Mes prašėme. Jie net nesiklausė. Negalima ir viskas!
Kur eiti? Keliu nepraleidžia, apeiti nėra kur. Nutarėme laukti pasirodančių kareivių…
Laukėme beveik iki vakaro. Niekas nepasirodė. Tada nutarėme nakvynei grįžti į Jonavą. Užsukome į nuošalų vienkiemį. Valgyti su savimi neturėjome, o paliktame name jau kažkas spėjo pašeimininkauti ir be mūsų – neradome nei trupinėlio! Kai kuo pasistiprinome – vandeniu iš šulinio ir sugulėm miegoti tiesiog ant grindų.
Anksti rytą girdime – kalba vokiškai. Kareiviai stovėjo atsirėmę į namo sieną, rūkė ir šnekučiavosi. Jonava degė lyg žvakė. Ugnis artėjo prie namų, kuriuose prisiglaudėme. Išeiti bijojome. Pasitarėme ir nutarėme likti name. Geriau sudegti, nei būti nušautiems…Bet kai pradėjome tyliai daryti baldų ,,barikadas“, pravirko vaikai, pradėjo kosėti moterys – tad apsigalvojome: geriau gyventi.
Josifas įvyniojo Rochelę į pledą, prisispaudė prie krūtinės, koja išmušė duris ir iššoko į kiemą. Mes paskui jį. Vokiečiai žiūrėjo į mus ir juokėsi. Kažkuris iš vyrų ryžosi paklausti kur eiti. Kaip jis išsiaiškino su vokiečiais – nežinau. Paskui mums gete sakė:
– Negi žydas nemoka vokiečių kalbos? Šiek tiek jidiš, šiek tiek pirštais – suprasti galima!
Kalbinti kareiviai parodė:
– Grįžkite į Jonavą per lauką – jame nėra ugnies.
Nuėjome per braškių lysves. Kažkas pradėjo darytis su mano galva. Nusiskyniau uogą ir įdėjau Rochelei į burnytę. Nešvarią, tiesiog iš lysvės.
Eiti į Jonavą nesiryžome. Aplinkui – vokiečiai, lietuviai su automatais ir raiščiais. Galvojame, tariamės – kur eiti? O naudos iš šių pasitarimų…Matome, vis tiek galas. Ar čia nužudys, ar namie…Bet namie nors sienos, daiktai, brangūs kaimynai lietuviai. Geri pažįstami – turi padėti, todėl pagaliau nutarėme grįžti į Kauną.
Vakarėjant, jau beveik mieste, susitikome pažįstamą lietuvį. Jis perspėjo:
– Į miestą neikite. Visą dieną žudo žydus, tyčiojasi, daro ką nori.
Užsukome į Kleboniškį – Kauno priemiestį. Tik gatve kelis metrus nuėjome – prišoko žmogystos su automatais:
– Ir kur susiruošėte, ponai žydai? Ir ko tokie išsigandę? Štai šalia mokykla – eikime, pasimokysime naujo gyvenimo. Jūs gi mokytis mėgstate!
Įvedė į mokyklą. Nuėmė visiems žiedus, auskarus, laikrodžius. Paėmė pasus, daiktus – viską ir išvarė į Vilijampolę.
Ten buvo didelė, beveik apvali žemės įgriuva. Iki Sovietų joje vyko mitingai, vakarėliai, šokiai. Dabar į ją suvarė žydus. Labai daug – 500 ar net 600 žmonių. Vienoje pusėje susodino vyrus, kitoje – moteris ir vaikus. Sėdėjome ten visą naktį – be vandens ir maisto.
Oras buvo nuostabus – puikus, šiltas vakaras, rami naktis su gaivinančiu vėjeliu, ryškus dangus ir aukštai aukštai žvaigždės. Paryčiais sučiulbėjo paukščiai, patekėjo puošni saulė.
Tarp žmonių vaikščiojo lietuvė medicinos seselė ir dalino rūbus vaikams. Duobės viršuje stovėjo sargybiniai su automatais. Vokiečių nesimatė.
Liuba iš kažkur gavo gabaliuką duonos su cukrumi ir įvyniojo į medžiagą. Davėme Rochelei…
Žmonės sėdėjo tyliai. Sargybiniai tyčiojosi iš mūsų. Išsirinko vyrus su plike kaip pas Leniną, žirklėmis pakirpo jų barzdas ir kvatodamiesi mušė. Paskui rinkosi visus vyrus, kurie tik pakliūdavo po ranka. Moterų nekliudė.
Naktį prie mūsų prišliaužė Josifas. Kažkaip tamsoje įžiūrėjo mane. Kažką įdėjo į ranką:
– Suvalgyk gabalėlį.
Aš paklausiau:
– Kur gavai duonos?
– Davė vienas pažįstamas sargybinis lietuvis. Pasakė, užsinorėsi į tualetą – linktelk galvą, aš išvesiu.
Tualetas buvo viršuje, kiek šone nuo įgriuvos. Jeigu Josifas paprašytų pažįstamo mus paleisti – gal būt paleistų, bet mes nesiryžome. Josifas nušliaužė atgal ir aš staiga pamačiau pažįstamą veidą.
– Teta Sosla! Ir jūs čia? Kaip čia patekote?
Sosla Bravo, mūsų kaimynė iš Salako. Reiškia, ji taip pat išvažiavo į Kauną.
– Kaip patekau, Chanele? Kaip visi, taip ir aš. Ir mano dukterėčios Chana ir Liuba čia. Žinai, Liubos vyrą nušovė tiesiog ant namų slenksčio. Dieve, už ką tu vėl įsižeidei?
Išgirdome komandą:
– Visi į viršų!
Žmonės įgriuvos kraštais pradėjo ropštis į viršų ir stojosi į koloną. O man, ko gero, iš baimės taip užraižė pilvą, kad eiti negalėjau. Aš pas tetą Soslą.
– Miela teta Sosla! Palaikykite Rochelę. Aš į tualetą užbėgsiu.
Kiek minučių manęs nebuvo – tris, keturias…Iššokau, žiūriu – nors vienas žydas kur būtų. Tik mes su teta Sosla stovime. Ji mane bara, rėkia:
– Chanele, ką tu man padarei! Pažiūrėk, nieko nėra. Visus išvedė, tikriausiai jau namo paleido, o mes čia! Sakyk kur dabar eiti?
Aš pasimečiau. Tik prašau:
– Teta Sosla, nebarkite mane. Aš gi nekalta, nežinojau. Aš netyčia, teta Sosla!
Iš pakrūmės išėjo išgirdęs mūsų riksmus sargybinis. Lietuviškai paklausiau jo:
– Kur dabar eiti? Kur visi?
Jis apsidairė ir mostelėjo ranka:
– Greitai bėkite iš čia! Greičiau bėkite!
Mes nubėgome. Aš basa, su Rochele. Bėgame…Kur bėgame? Už krūmų prisėdome. Teta Sosla sako:
– Chanele, aš gyvenu netoli. Einame pas mane. Pailsėsi, pamaitinsi Rochelę. Liuba su Chana tikriausiai jau sugrįžo.
Kažkas su mumis darėsi. Tarsi supratome – kažkas baisaus darosi, bet netikėjome, nenorėjome tikėti. Elgiamės taip, lyg nieko neįvyko. Atrodė, jeigu elgsimės kaip anksčiau ir gyvenimas tęsis įprastai – kaip anksčiau.
– Ne, – sakau, – teta Sosla. Aš eisiu namo. Jeigu juos paleido, Josifas jau ten, jaudinsis dėl manęs. Ne, teta Sosla, aš einu namo.
Ir nuėjau. Atėjau namo. Žiūriu, Reizlės dukrelė Beilkė žaidžia gatvėje. Atsargiai pro vartus išėjo kaimynė lietuvė ir praėjo pro mane kaip pro tuščią vietą…
– Dieve, – galvoju, – už ką ji taip? Aš išeidama į Salaką jai atidaviau viską ką negalėjau pasiimti su savimi. Ir visada kai ji ateidavo pasiskolinti pinigų ar maisto, o tai būdavo dažnokai, iš karto duodavau ir neprimindavau apie skolas. Už ką ji taip įsižeidė, kad net nepasisveikina?
Priėjau prie mergaitės.
– Beilke, o tėtis namuose?
– Nėra.
– O mama?
– Namuose.
– O dėdė Josifas, dėdė Dovydas?
– Nėra.
– O kur jie?
– Nežinau.
Ir vėl toliau žaidžia. Reizlė pamatė mane pro langą ir nualpo. Aš įėjau į kambarį, ji guli ant grindų balta, ant krūtinės šliaužioja vaikelis. Akys užmerktos. Aš rėkiu:
– Reizle, Reizle! Kelkis, Reizle!
Rėkiu, taršau ją – ji neatsako. Galvoju – mirė. Paėmiau vandens ir užpyliau ant jos veido. Vieną kartą, kitą. Ji pradėjo judėti, atmerkė akis ir sako:
– Chanele, o kur Josifas?
Aš jai:
– Reizle, vardan Dievo, kur Josifas? Argi jis ne namie? Kur jis, kur?
Ji pasižiūrėjo į mane, bet nežinau ką pamatė ir staiga sako:
– Jis gatvėje, tuoj užeis.
Štai nuo to laiko aš niekada daugiau nemačiau savo Josifo. Tik metus ir tris mėnesius drauge nugyvenome…
Neduok Dieve nei vienai moteriai – nei rusei, nei lietuvei, nei vokietei ar kitos tautybės pergyventi tai, ką patyriau aš tą minutę. Pas mane viduje viskas apsivertė. Protas netikėjo, kad jo nėra. O širdis žinojo.
Aš rėkiau. Ilgai…Atėjo vakaras. Sakau:
– Reizle, uždek šviesą. Ar matai – tamsu.
O ji man:
– Ką tu, Chanele? Pažiūrėk, aš jo sesuo. Ir man sunku. Tau jis vyras, man – brolis. Ir koks brolis! Niekas tokių brolių neturi. Tyliau, tyliau, Chanele. Pažiūrėk, už lango jau rytas…
Paskui aš sužinojau: juos iš pradžių nuvedė į gestapą Lenino prospekte, o iš ten – į septintąjį fortą. Ten užstatė daryti mankštą. Liepė gultis, paskui keltis…Gultis, paskui keltis…Tuos, kurie negalėjo pasikelti mušė automatų buožėmis ir badė iešmais. Ant žemės likdavo tik lavonai.
Tokią baisią mirtį priėmė mano vyras Josifas Limovičius.
Getas
Kelias savaites mes praleidome namuose. Badavome, bet į gatvę beveik neišeidavome: baimė baisiau už badą. Pas lietuvius daiktus ir baldus keitėme į maisto trupinius. Kai kada Reizlė neilgam išbėgdavo pas kaimynus žydus. Grįžusi pasakodavo žinias – vieną baisesnę už kitą. Dienos slinko lyg kankinimas, naktį keletui valandų užsimiršdavome, bet sapnuose vėl užplūsdavo baisios mintys. Mūsų išsigelbėjimu buvo tik vaikai – būdavo paglostai mažylius ir kažkas atitirpdavo širdyje…
Liepos pradžioje ant namų sienų pasirodė skelbimai: ,,Organizuojamas getas. Nuo dešimtos dienos penkiolikos dienų bėgyje visiems žydams susirinkti priemiestyje – Slabodkėje.“
Mes net nudžiugome: visgi kartu bus ne taip baisu. Susirišome į ryšulėlius dar likusius pas mus daiktus ir išėjome į getą. Viename iš jo namų aš susitikau savo seserį Stirlą su vyru Motlu ir dviem jų vaikais. Įsikūriau pas juos. Reizlę taip pat priglaudė giminės.
Buvusio muilo fabriko savininko Leizerio Lifšico trijų kambarių bute susirinko apie trisdešimt dūšių. Tik mūsų kambariuke – devyniuose kvadratiniuose metruose gyveno aštuoni žmonės. Padarė narus, miegojome dviem aukštais.
Gete veikė žydų komitetas. Ten įformindavo pažymėjimus, išduodavo korteles maistui. Mudvi su seserimi auginome mažus vaikus, todėl galėjome nedirbti. Kartą per mėnesį mes gaudavome truputį cukraus, sviesto, bulvių, duonos. Sudėdavome viską į vieną puodą ir gyvenome.
Atėjo pas mane vaikų gydytoja Levitina, kuri man gimdant Rochelę dalyvavo. Pas ją irgi buvo krūtimi maitinamas kūdikis, o štai pienas dingo. Ji maldavo mane žindyti ir jos berniuką. Taip prašė, kad neatsisakysi ir aš sutikau. Už tai ji man kiekvieną dieną atnešdavo gabalėlį duonos. Tiesa, nedaug, bet ir jai nebuvo iš kur gauti…
Rugsėjo pabaigoje pas mus užėjo buto šeimininkas Leizeris ir sako:
– Bus akcija.
Jis buvo geto gaisrininkų komandos viršininkas ir todėl viską žinojo.
– Kas toji akcija? – klausiame.
– Nieko gero, – sako. – Mus dalins į dvi rūšis. Todėl tu, Chana, eisi kartu su Olkinu.
Olkinas gyveno su mumis. Jo žmoną nužudė tiesiog ant kelio kai jie bėgo į Rusiją. Toli nenubėgo…Po žmonos mirties Olkinas grįžo į Kauną. Visai apsileido, vaikščiojo nešvarus, nesiskutęs ir nemaloniai kvepėjo.
– Ne už ką, – sakau. – Pati eisiu!
– Kaip nori, – atsakė Leizeris. – Bet žinok vieną: jeigu eisi be vyro ir su mažu vaiku tau bus blogai.
– Ne, – sakau, – ne ir viskas.
Jau labai man nepatiko tas Olkinas.
O Leizeris niekaip neatlyžta:
– Tu nežiūrėk, kad negali jo matyti. Eikite kartu. O tai ir jis nepraeis, ir tu su Rochele.
Taip ir neįkalbėjo, aš nepakeičiau nuomonės.
Akcijos dienos rytą visi susirinko geto aikštės centre. Prie manęs priėjo draugė Reizlė-Chaja Levina ir jos vyras Leizeris. Jie buvo labai gražiai apsirengę: Reizlė-Chaja su puošniu paltu, aulinukais, kailine kepure, o jos vyras su kailiniais. Draugė laukėsi vaikelio.
Apstojo mane sesuo, Motlas, Reizlė su vaikais, Reizlė-Chaja su vyru ir visi vienas per kitą kalba:
– Chanele, tu nepraeisi. Be vyro, su vaikeliu, apsirengusi lyg elgeta.
– Na, ką gi, – atsakau.- Kaip bus, taip bus.
Pas vokiečius ištįso viena ilga eilė ir jie ją dalijo į dvi dalis. Mes dar nežinojome kas dabar sprendžiasi – gyventi ar mirti. Mes visai nežinojome ko jie nori ir ką darys su mumis. Jie tik įsakinėjo, kad niekas neužrakintų namų durų. Galvojome, kad vėl eis grobti. Pas mus buvo šiek tiek bulvių – mes jas išsivirėme ir pasiėmėme, kad turėtume kuo pamaitinti vaikus, o visą kitą palikome. Bet, pasirodo, jiems buvo reikalingi ne daiktai…
O eilė vis judėjo arčiau vokiečių, kurie ją dalijo į dvi dalis. Ir niekas nežinojo kuri jos dalis geriau, o kuri ne. Ar čia mirti, ar ten gyventi. O gal atvirkščiai?
Mes išstovėjome beveik visą dieną. Labai sutino kojos ir rankos. Pas mažą Stirlos dukrelę Chajelę ant kaklo atsirado didelis spuogas, kuris vėliau trūko. Chajelė verkė ir prašė valgyti.
Kai aš priėjau prie vokiečių iš kažkur iššoko Olkinas. Šeimyniškai pasičiupo mane už parankės ir nusivedė. Aš nespėjau nė žodžio ištarti – girdžiu jo balsą:
– Tai mano žmona ir dukra.
Mūsų dokumentus netikrino. Tiesiog mostelėjo šautuvu į tą pusę, kurioje mums laukti.
Ir ką gi jūs galvojate? Tą gražią Reizlės-Chajos ir Leizerio porą išrinko į mirtį. Ar dėl to, kad buvo pasipuošę, ar dėl to, kad Reizlė-Chaja buvo nėščia ar dar dėl kažko, tačiau juos išsiuntė myriop ir niekas jų daugiau niekada nematė.
O mes pasilikome gyventi. Prasidėjo badas. Daiktus ir rūbus keitėme kaip išmanėme – į bulvių maišą ar gabaliuką lašinių. Gete nebuvo kašruto (17). Aš gyvenime nebuvau valgiusi kiaulienos, o čia teko mokytis.
Atėjo Jom Kipuras (18). Su pasninku pas mus problemų nebuvo. Problema buvo su vakaro stalu.
Dideliame puode išvirėme tris bulves ir porą morkų. Dieną pasigaminome, o vakare tik pasišildėme ir pradėjome valgyti. Nors maistas buvo tarsi nieko nevalgytume, bet nuo jo visi paskui vos nenumirėme. Kažkas baisaus prasidėjo su mūsų pilvais. Nežinau kaip gyvi išlikome: dvi dienas praleidome skausmuose bei kančiose – ir vaikai, ir suaugę.
Stirlos vyras Motlas buvo geras siuvėjas. Vokietis, feldfebelis (19) apie tai sužinojęs pasakė:
– Aš tau duosiu darbo.
Motlas pasiuvo jam kostiumą. Vokiečiui jis patiko ir karininkas nutarė Motlą atleisti nuo sunkių darbų aerodrome, kad šis siūtų rūbus kitiems vokiečiams. Buvo gete toks žydas Arnstamas, kuris žmones skirstė į darbus. Vokietis paprašė jo perskirstyti Motlą, bet Arnstamas nesutiko. Tada Motlas nuėjo pas tą žydą ir klausia:
– Kodėl neleidi?
– Neleisiu!
Pas Arnstamą buvo sava eilė iš giminaičių, pažįstamų ir tiesiog žydų, pasirengusių gerai užmokėti už ramesnę darbo vietą. Kam jam padėti Motlui, kai jis jo visai nepažįsta?
Bet vokietis vis tiek su kažkuriuo iš viršininkų susitarė ir pradėjo Motlą imti pas save į darbą.
Neiškentęs Arnstamas atėjo pas Motlą ir sako:
– Gerai, tu pas mane dar sužinosi! Aš prisiminsiu tai.
Buvo akcija – rinko vyrus į Rygą. Sakė, kad reikia penkių šimtų žmonių darbams lageryje. Atrenkant Arnstamas parodė ir į Motlą.
Kai išvežė Motlą mums tarsi dangus ant žemės nusileido. Su seserimi likome dviese. Ir dar trys maži vaikai: Rochelei keli mėnesiai, Chajelei treji metukai, o Meišeliui kiek daugiau už ją – keturi su puse. Mums buvo labai sunku.
Matyt, būtume visai prapuolusios, jeigu ne geri žmonės. Mums labai padėjo salakiškė Taibla Ravinskaja. Prieš karą ji gyveno Kaune, turėjo savo siuvimo dirbtuvėlę ir gatavų drabužių parduotuvę. Į getą ji papuolė su savo vyru ir nevedusiu broliu. Su vyru gete lengviau išgyventi: jis drąsiau vaikščiojo į darbą ir susitikinėjo su žmonėmis, jam buvo paprasčiau daiktus pakeisti į maistą. Oi, kaip baugu buvo gete vienišoms moterims…
Kartą rytą Taibla užbėgo mus aplankyti, atidarė spintelę ir suriko:
– Chanele, totė yra?
Tote (tėte) gete vadino duoną. Kai maitindavo vaiką jam sakydavo:
– Na, paimk, suvalgyk totės gabalėlį…
Tą rytą, kaip ir daugelį kitų, duonos namuose nebuvo. Nuo to laiko Taibla mums atiduodavo savąjį maisto davinį. Juk jos vyras ir brolis dirbo – tad atnešdavo namo maisto.
Geto žydų policijoje tarnavo salakiškis Motlas Rozenbergas. Jis dažnai padėdavo mums. Apie žydų policiją kalba negražiai, bet aš nieko blogo nepastebėjau, išskyrus vieną įvykį, apie kurį papasakosiu vėliau. Tiesa, mes su šiais policininkais beveik nesusitikdavome. Ištisas dienas sėdėjome namuose, nes bijojome ir nosis į gatvę iškišti.
Rozenbergo žmonai pasisekė – ji dirbo kažkokioje brigadoje ir visada atnešdavo šiek tiek maisto mūsų vaikams. Kartą ji atnešė pieno. Tai buvo vienintelis kartas kada mes matėme pieną per keturis gete ir koncentracijos stovykloje praleistus metus.
Bet didžiausiu mūsų pagalbininku buvo kepėjas Tevjė Rėvas. Jis dirbo kažkokioje pogrindžio artelėje. Net įsigudrindavo iš miesto gauti miltų – kaip sakė gete ,,per vielą“ ir mes kepėme duoną, bandeles ir parduodavome. Nežinau kaip Tevjė tai darė iš tikrųjų, bet jo žmona kasryt mums atnešdavo mažą gabaliuką duonos. Gal šimtą gramų, gal kiek daugiau. Mažai? Bet jūs nežinote ką reiškia šimtas gramų duonos gete. Tai gyvenimas ir tai mirtis…
Kai kada mums atitekdavo tik duonos trupinėliai, miltų dulkės. Iš jų virdavome košę. Davinio sviestą ir cukrų atiduodavome vaikams. Šiuos metus aš ir Stirla pragyvenome valgydamos sušalusias bulves ir šlapią duoną.
Deja, ir ši mūsų ,,laimė“ greitai baigėsi. Prasidėjo akcija, kurios metu rinko žmones į Estiją. Tevjė išvežė ten. Mes vėl likome be pagalbininko. Pradėjome badauti iš naujo. Badavome kiek galėjome…
Stojo žiema. Nežinau iš kur gete atsirado nedidelės geležinės krosnelės. Jos atrodė lyg tikrų tikriausia plyta ir net su orkaite. Ir mūsų kambaryje atsirado tokia. O iš kur paimti malkų? Bute buvo baldai, puošnūs fabrikanto Leizerio Lifšico baldai – jais mes ir šildėmės. Jie sunkiai degė ir nuolatos su juntamu klijų ar lako kvapu.
Vokiečiai vis darė kratas. Sukėsi tai ten, tai šen po kiemus ir butus – ieškojo. Ko ieškojo – nežinau. Kartą vėl atėjo pas mus, viską iškratė. Nieko valgomo nerado – nei duonos, nei bulvių. Nuėjo pas kaimyną Leizerį. O sūnėnas Meišelis klausia:
– Chana, rytoj bus gabaliukas duonos su druska? Ar bus, kaip galvoji?
Aš tyliu.
O pas Leizerį tuo metu vokiečiai rado ko tik geidi. Net keptą paršelį. Vienas iš kareivių paėmė jį, atnešė pas mus ir numetė seseriai ant lovos.
– Štai tau, valgyk. Ir jeigu sužinosiu, kad gražinai – atmink, paimsiu šeimininką.
Žinoma, mes vėliau atidavėme, tiesa, ne viską.
Paskui susitarėme – pažįstami gatvėje palikdavo tai, ką galėjo. O ką galėjo? Patys vos geriau už mus gyveno.
Atėjo pas mane draugė Chaja Rimer ir sako:
– Žinai ką, jeigu gali dirbti, padėsiu – įsuksiu vaikščioti į aerodromą vietoj vieno turtuolio. Jis gerai užmokės.
Kai kurie žydai gete dar turėjo pinigų, brangenybių, maisto. Jeigu pagal įskaitos kortelę jiems reikėjo eiti dirbti – jie samdėsi tam kitus. Vokiečius domino tik dirbančių kokybė. Chana ar Stirla visai nesvarbu – vertino galvą. Dirbančius paprastai maitino – duodavo gabaliuką duonos ir porą bulvių. Bet kažkodėl į aerodromą dažnai pamiršdavo atvežti maisto, todėl gete tai nebuvo naudinga darbo vieta.
Darbas aerodrome buvo ne iš lengvųjų. Dirbo ten sunkiai, kasė apkasus, tampė plytas ir lėktuvus. Vieną dieną dirbau aš, kitą sesuo Stirla. Kai kada pietums gaudavome porą bulvių ir lėkštę sriubos. Visą tai surinkdavome į butelį ir nešėme į getą. Vakare valgydavome visi kartu. Valgydavome…Taip tik sakoma. Daugiau žiūrėdavome.
Kartą sriuboje suradome gabaliuką kaulo. Be mėsos, visą pervirtą. Mes graužėme šį kaulą paeiliui. Kada baigdavo pirmas, pradėdavo antras, baigdavo paskutinis, pradėdavo pirmas…Ar tas kaulas buvo labai skanus, ar minkštas, ar mes tokie alkani, bet iš jo greitai nieko neliko.
O kiek galima žiemą pragyventi su šimtu gramu duonos ir viena kita bulve per dieną? Jėgos seko. Ir malkos baigėsi. Sudeginome baldus, išrinkome grindis. Žiema šalta, o alkanam ir be šiltų drabužių dar baisiau.
Pradėjome po rūbais slėpti malkas ir jas tampyti iš aerodromo. Kartą aš pasiėmiau kelias labai dideles pliauskas – vos iki namų parnešiau. Mes gyvenome antrame aukšte. Atsistojau laiptinėje prieš laiptus ir jaučiu, kad negaliu pajudėti iš vietos. Butą pasiekiau šliauždama.
Sekantį kartą Stirlą radau kieme. Guli visa balta, nieko nekalba. Aš rėkiu:
– Kas su tavimi, kas, sakyk man – kas su tavimi?
Ji atmerkė akis:
– Aš, – sako, – valgyti noriu.
Nubėgau pas Reizlą ir puoliau prašyti:
– Reizla, gal turi gabaliuką duonos. Mūsų Stirla miršta.
Ji davė man mažą gabaliuką ir aš nunešiau jį seseriai, bet ji nevalgė. Atsigavo pagirdyta šaltu vandeniu, o duoną atidavėme vaikams.
Pamatė Dievas mūsų kančias! Prisiminė apie mus mūsų pusbrolis Mošė Zaras. Jis dirbo pas kažkokį Lipcerį. Jo brigada buvo gete labiausiai pasiturinti. Su vokiečiais Lipceris neblogai sutarė ir žydams padėjo kuo galėjo.
Pusbrolis dirbo batsiuviu. Dar brigadoje buvo siuvėjai, kalviai ir ko joje dar tik nebuvo. Mošė paprašė Lipcerį priimti mus į gerą darbą:
– Moterys miršta iš bado, o vaikščioti į aerodromą nėra jėgų.
Pavasarį Lipceris pasiuntė mane į Botanikos sodą. Mums tapo lengviau. Brigadoje dirbo dvidešimt penkios moterys. Mes prižiūrėjome vaistažoles: jas ravėjome ir laistėme. Vokiečių mes nematėme, viskuo rūpinosi lietuvis, geras žmogus. Po karo, kai susitikdavome Kaune, visada pasisveikindavome.
Maistą mūsų brigadai ruošė trys lietuvės. Ruošė sąžiningai, nevokdamos. Iki šiol prisimenu – kartą išvirė burokėlius ir pagardino grietine. Kaip buvo skanu!
Kai kada mums pagamindavo cepelinus ir leisdavo pasiimti namo. Viena virėja išsiklausinėjo ir sužinojusi, kad pas mane ir seserį maži vaikai, įdavė man miltų, kitą kartą – gabaliuką lašinių. Per vasarą mes kiek sustiprėjome, nors iš namų neretai išeidavome alkanos: maitinome vaikus.
Kai brigada grįždavo į getą, paprastai brigadininkas budintiems prie vartų vokiečiams mokėdavo kelias markes, kad pas mus nieko neieškotų. Taip mes parsinešdavome į namus mažus maisto ryšulėlius. Kiekvieną dieną į getą grįždavome su baime – galvodavome, kad patikrins ir viską atims. Tačiau vis pasisekdavo ir mane per šį laikotarpį nė karto nepatikrino. O ir ką galėjau parnešti? Gabalėlį duonos ir kelias bulves? Bet tarp mūsų buvo ir turtingų žmonių – jie iš geto išnešdavo rūbus, pinigus, o atgal nešė maistą. Buvo ir tokie, kurie savo neturėjo, bet ėmė kitų. Keisdavo – truputį sau ir truputį kitiems. Buvo ryžtingi – vaikščiojo ,,per vielą“. Mes apie tai net galvoti nedrįsome – kur mums, bijojome.
Baigėsi vasara, baigėsi ir darbas Botanikos sode. Vėl tai ten, tai šen varinėjo. Kasėme apkasus, tampėme plytas. Ir tik alkanas davinys. Mus vėl išgelbėjo Mošė – jis dar kartą nuėjo pas Lipcerį.
– Lipceri, – pasakė Mošė. – Tu turi kažką daryti. Seserys vėl badauja, be vyrų, maži vaikai ant rankų. Padėk!
Ir Lipceris įtaisė mane į vokiečių ligoninę, kurioje gydėsi sužeisti kareiviai, o Stirlą pasiuntė į trikotažo fabriką ,,Silva“. Gaudavome didelį maisto davinį, o ir darbas ne lauko sąlygomis.
Į darbą mudvi su Stirla vaikščiojome pakaitomis – vieną dieną ji, kitą – aš. Tai, kad papuoliau į ligoninę buvo didelė laimė. Pirmiausia todėl, kad niekas nesityčiojo. Vokietė, vyresnioji medicinos seselė, pamačiusi mane džiūgavo:
– Lėlė pas mus atėjo! Kokia lėlytė!
Aš atrodžiau lyg mergaičiukė, todėl visi mane priėmė už jaunesniąją medicinos seselę.
O antra, darbas pasirodė lengvas: turėjau plauti grindis, maitinti sužeistuosius. Bet svarbiausia buvo tai, kad virtuvėje dirbo dvi žydės ir viršininkė vokietė. Iš pradžių viršininkė stebėjo mane, o kai pamatė, kad dirbu sąžiningai – paleido vadeles! Rytą išduodavo produktus ir dingdavo!
Mes prasigyvenome! Dirbantiems ligoninėje leisdavo valgyti ir parsinešti namo tai, kas likdavo nuo sužeistųjų. O likdavo pagal mūsų geto normas daug, labai daug. Tad namo nešėme viską ką galėjome. Prisidėdavome pilnas kišenes, po sijonais…Ir Stirla gaudavo davinį – tiesa, tik duoną. Bet mes jau nebadavome.
Kartą namo partempiau beveik pusę kuprinės bulvių. Dalį jų pardavėme ir vaikams nupirkome rūgščių saldainių – savadarbių ledinukų. Kur nupirkome? Gete buvo tokia pogrindinė parduotuvėlė. Įėjau į ją ir nustėrau iš nuostabos – tiesiog kaip iki karo: ant lovų išdėliota kokių tik nori prekių – maisto produktai, vaisiai, šilti rūbai, konservai. Bet įsileisdavo į parduotuvėlę ne visus – bijojo vokiečių.
Ligoninės brigadą prižiūrėjo vokietis, kuris buvo ne piktas žmogus. Mūsų brigadininkas Soloveičikas su juo taip sutarė, kad mes netgi bėgiodavome į prekyvietę pirkti reikmenis getui. Prie ligoninės, gretimoje laiptinėje, buvo nedidelė parduotuvėlė. Kai kurios drąsios mūsų brigados moterys darbe persirengdavo, nusiimdavo geltonas žvaigždes, išbėgdavo į šią parduotuvėlę ir pas jos šeimininką keisdavosi į maistą viską ką turėjo, o šis tylėjo – ko gero jam tai buvo naudinga. Apie moterų ,,žygius“ žinojo tik Soloveičikas. Manau, ir mus prižiūrėjęs vokietis apie numanė, bet moterims netrukdė. Ir štai kartą šis reikalas vos nesibaigė tragedija. Atsitiko tai prieš vokiškas Kalėdas. Mūsų brigados moterys surinko po markę konvojui – tiems, kurie vedžiojo mus iš ligoninės į getą. Įdavė pinigus sargybiniams ir jie praleido mus į parduotuvėlę net nenusiėmus žvaigždžių. Jau vakarėjo, gatvėje nieko nesimatė. Laiko mums davė nedaug: penkias-dešimt minučių ir ne daugiau. Prisirinkome visko – kruopų, miltų, duonos. Parduotuvės šeimininkas prekiavo sąžiningai, nesityčiojo. Aš kiek užsilaikiau – vis dėjausi prekes ir į gatvę išėjau paskutinė. Išeinu – o Dieve! Visa brigada išstatyta, kuprinės sumestos į krūvą, prieš moteris laksto kažkoks kariškis ir rėkia ant sargybinių:
– Gerai, gražiai mes atrodome! Jeigu žydus palaikome – kaip karą laimėsime? Kaip pergalę pasieksime?
Rėkia visu balsu, trepsi kojomis, visas raudonas iš pykčio. Paskui jis liepė visas prekes iš kuprinių išversti tiesiai ant sniego.
Mane taip pat nuvarė į išstatytų moterų būrį ir liepė išversti kišenes. Ligoninėje mums kai kada duodavo vaistų – rivanolio, miltelių nuo galvos skausmo, aspirino. Mes prisisiuvome prie paltų pamušalų slaptas kišenes ir taip į getą persinešdavome vaistus. Karininkas surado šias slaptas vietas, vaistus ir visai pasiūto. Mostelėjo ranka ir nuvarė mus į devintąjį fortą. Įvedė į kazematą (20), liepė nusirengti ir sustatė prie sienos. Dvidešimt penkias moteris…Priėjo kareiviai, išsirikiavo, nusitaikė…Viskas…
Nežinau kokiu stebuklingu būdu Rivai, vienai iš pasmerktųjų, pavyko pabėgti. Ji nubėgo į ligoninę ieškoti mus prižiūrėjusio vokiečio, rado jį vonios kambaryje – nuplėšė nuo durų kabliuką ir įbėgo tiesiai į vidų. Taip šis tik apatinėmis kelnėmis, apsirengęs miline, basomis kojomis auliniuose batuose atlėkė į devintąjį fortą ir paskutinę akimirką sustabdė kareivius:
– Šiandien Kalėdos. Aš leidau joms nusipirkti maisto, kad žydai šlovintų Kristų. Juk mes, vokiečiai, humaniška tauta…
Ir dar ilgai įkalbinėjo kariškį mūsų nešaudyti.
O mes, išrengtos iki nuogumo, stovėjome prie sienos užtaisytų automatų apsuptyje. Stovėjome ilgai. Mus vis tardė: iš kur gavome aspirino. Nepamenu ką kalbėjo ligoninės vokietis, kad nepakenktų jos sanitarams. Galų gale vokietis linktelėjo galva – eikite…Mes apsirengėme ir išėjome į getą. O ten jau visi žinojo, kad mus nuvedė į devintąjį fortą. Lipceris nubėgo prašyti pažįstamų vokiečių pagalbos, prie geto vartų susirinko minia. Mus sutiko kaip grįžtančias iš ano pasaulio. Ko gero, taip ir buvo…
Namo grįžau keturiomis valandomis vėliau. Sesuo buvo išėjusi į darbą, vaikai buvo vieni. Įsivaizduojate kiek pralieta ašarų…Rochelė, Meišelis, Chajelė… Juk jie mažyliai ir nieko nesuprato. Tik labai bijojo vokiečių. Pasakydavai ,,vokietis“ – ir tuoj slėpdavosi po lova.
Grįžau namo ir nuraminau vaikus. Gyvenimas ėjo toliau…
Aš tikiu stebuklais. Daug jų mačiau. Du kartus turėjau mirtininkų duobėn atsigulti – su vyru Josifu, o paskui devintajame forte. O štai gyvenu!
Mūsų butas buvo pačiame geto centre, jo langai žvalgėsi į gatvės pusę. Akcijų metu mes viską matydavome – kaip vokiečiai laksto, kaip žydai pabėga. Bet pas mus kažkodėl nei karto neužėjo. Ar ne stebuklas? Vienas smūgis į duris – tokia buvo mūsų gyvenimų kaina.
Kartą naktį girdime – beldžiasi į duris. Jau nežinau kelintą kartą pagalvojau – viskas! Akcijos lyg nebuvo.
Aš sakau:
– Leizeri, ką daryti – beldžiasi?
O jis:
– Sėdėk tyliai. Reikės dar pasibels. Sėdėk ir tylėk.
Taip prasėdėjau iki ryto. Daugiau nesibeldė…Išaušus užėjo kaimynė ir pasakoja:
– Naktį buvo atėjęs Piligramas!
Tai buvo pats žiauriausias vokietis. Jis net pamatęs gete katę ją būtinai nužudydavo.
Gatvėje moteris pardavinėjo bandeles. Gete taip būdavo. Apsirengęs civilio rūbais pro šalį ėjo Piligramas ir moteris jo nepažino. Ji priėjo prie vokiečio:
– Tau bandelių reikia?
– Bandelių? – atsakė šis. – Žinoma reikia. Sėskis į mašiną ir važiuojam, pakalbėsime!
Ir išvežė moterį į devintąjį fortą.
Tą naktį, kai Piligramas beldėsi į duris, jis ieškojo mūsų kaimynės Minelės Ijolis. Ji dirbo drauge su komunistais. Galbūt ją kažkas išdavė, galbūt tiesiog įtarė. Piligramas iš pradžių pasibeldė pas mus, paskui pastebėjo, kad suklydo ir užėjo pas kaimynus. Pas Minelę ant stalo buvo padėta knyga vokiečių kalba ir medžiagos atraiža. Piligramas paėmė knygą:
– Kas skaito vokiškai?
– Aš skaitau. Mokausi, – atsakė Minelė ir pradėjo su juo kalbėtis vokiečių kalba.
– O iš kur gavai medžiagą?
– Nusipirkau.
– Kaip nusipirkai? Gete nėra parduotuvės! Pas ką pirkai, kur?
Juodu kalbėjosi ilgai. Baigdamas jis pasakė:
– Laukiu, ateisi rytoj.
Tą pačią naktį Minelė apsigyveno kitame bute. Greitai ji žuvo, kai bėgo pas partizanus.
Mūsų kambaryje gyveno senolė. Gal iš tikrųjų ne tokia senučiukė ji buvo kaip man atrodė. Ji buvo paralyžuota, nesikėlė iš lovos, todėl mūsų vaikai rūpinosi ja. Šios kaimynės dukters vardas buvo Zina. Močiutei per kažką perdavė laišką nuo Šiaulių gete kalinčios sesers, kuri rašė: ,,Paėmė vyrą, paėmė vaikus, o aš gyvenu ir dirbu“. Aš sakau:
– Netikėkite! Na, išvežė vyrą ir jis dirba. Paėmė vaikus – ir gyvena? Kaip jūs galėtume gyventi be savo vaikų?
Štai taip pasakiau, o sekančią dieną gete vyko vaikų akcija. Getu pravažiavo mašina su garsiakalbiu, per kurį vokiečiai skelbė:
– Visiems susirinkti gatvėje, durų nerakinti. Kas neišeis – sušaudysime.
Buvo 1944 metų kovo 8-oji. Šią datą gerai pamenu – tai buvo prieš Velykas. Kaip tik surinkome miltų macams. Mes sėdėjome ir klausėmės. Dar nespėjome nieko sugalvoti, o vokiečiai jau buvo pas mus. Užėjo į kambarį ir išvarė visus su vaikais į gatvę. Senutės kaimynės nekliudė. Senukas iš kaimyninio kambario lėtai rinkosi daiktus. Vokietis šūktelėjo:
– Greitai į gatvę!
Senukas atsakė:
– Mano mielas pone! Leisk man susirinkti, paimti paltą, pagalvėlę. Šalta gi. Labai prašau tave, mielas vokieti.
Kareivis sudavė automato buožę į galvą ir ištempė senuką iš namų.
Mus varė gatve. Ant šaligatvių stovėjo kareiviai su dideliais vilkšuniais. Šie loja, metasi ant žmonių, vaikai verkia. Netoli stovėjo automobiliai ir autobusas. Visus varė šalia autobuso. Niekada gyvenime nepamiršiu šio autobuso! Jo viduje stovėjo vyras – jis savo rankas iškišdavo pro langą. Vokiečiai čiupo vaikus ir kišo jam į iškištas rankas. Akimirka – ir vaikas autobuse…Rochelė dar nieko nesuprato – jai buvo tik trys metai. Chajelei penki. O Meišeliui jau septyni – didelis berniukas. Jis taip rėkė:
– Mama!
Ir dabar girdžiu jo klyksmą! Mes jį labai mylėjome, pirmąjį mūsų tėvų anūką. Mes kartu jį auklėjome tokiu baisiu laikmečiu. Jis buvo labai protingas berniukas, taip padėdavo…
Kai ištraukė iš rankų vaikus – tuoj nuvarė šunis toliau, kad mes nestovėtume prie autobuso. Palaikė mus kitoje gatvėje, paskui girdime – pradėjo ūžti motoras ir autobusas išvažiavo. Sugirgždėjo geto vartai. Motoro garsas vis tilo, kol visai dingo. Štai taip pas mus atėmė vaikus. Amžinai…
Kaimynė Feigelė Blat kažkaip sugebėjo užbėgti į namo palėpę ir pasislėpė ten su trimete dukrele Rochele. Guli Feigelė ir girdi kaip kažkas kalbėdamasis rusų kalba lipa laiptais. Policininkai? Ji labai išsigando. Su savimi Feigelė turėjo 500 markių. Atidavė jas pirmajam į palėpę pakilusiam policininkui. Jis išėjo. Paskui girdi – apačioje vėl kalba:
– Dabar tu eik.
Pakilo antras. Jam atidavė laikrodį. Verkė, maldavo…Policininkas išėjo. Pakilo trečias. Pas Feigelę jau nieko nebuvo ką galėtų atiduoti. Nieko. Bet ji taip rėkė, taip verkė, taip prašė neatimti vaiko…Ji šlapinosi ir to net nejautė. Ir policininkas išėjo. Paskui girdi apačioje kalbant:
– Na, ar ką gavai?
– Kad nieko pas ją nėra! Negaliu klausytis kaip ji rėkia. Paimsime rytoj.
Vakare vokiečiai išėjo iš geto. Feigelė bijojo grįžti namo. Dėl manęs…Galvojo, kai pamatysiu jos Rochelę, tikrai neišlaikysiu. Visgi naktį ji sugrįžo. Bučiavo mane, glostė:
– Chanele, nesielvartauk! Gal ir mano paims. Neverk, neverk, gyvenkime toliau, Chanele…
Paskui Feigelė nuvedė dukrelę pas močiutę. Pas ją buvo slėptuvė – ,,malina“. Namo kieme stovėjo tualetas – namelis virš duobės. Tik niekas juo nesinaudojo. Iš jo buvo šoninis pralindimas į ,,maliną“. Kaip surado šią slėptuvę mačiau savo akimis.
Priėjo prie ,,malinos“ žydas policininkas ir vokietis su vilkšuniu. Vaikšto, žiūri. Vokietis kažką įtarė: atsigulė ant žemės ir klausosi. Nieko neišgirdo, pasikėlė ir jau norėjo eiti. Žiūri – policininkas prieina, vedasi jį prie duobės ir rodo: žiūrėk tenai…Žiūrėjo, švietė žibintuvėliais, o paskui įlindo jos vidun. Išvedė daug žydų, tame tarpe ir Rochelę su močiute. Paėmė visus…Feigelė išprotėjo.
Name priešais, slėptuvėje po stogu, rado berniuką. Išmetė galva žemyn. Galva į akmenis…Tai mačiau.
Vaikų akcija pasibaigė. Kas vyko kelias sekančias dienas nepamenu. Buvau gyva – negyva, kažkur vaikščiojau, stovėjau prie vartų, laukiau – gal sugrįš…Bijojau eiti namo. Kambario kampe dar guli batukas, ant lovos krašto kabo suknytė…Aš niekaip negalėjau gyventi. Labai skaudėjo galvą. Keturias savaites nežmoniški skausmai, pajuodo veidas. Soloveičikas išprašė ligoninės gydytoją apžiūrėti mane. Atėjau, atsisėdau ant kėdės ir drebu. Vokietis sako:
– Nebijok. Nieko blogo nepadarysiu, – ir maloniai nusišypsojo.
Nors jau nebijojau, bet vis krėtė drebulys. Vokietis pažiūrėjo, paklausė, pagalvojo ir pasakė:
– Ligos nėra. Tai nervai. Jums reikalinga ramybė. Nors neilgam…
Dieve, apie kokią ramybę jis kalba! Mūsų tada laukė tik viena ramybė – devintojo forto duobėse.
1944 metų vasarą getą ėmė mažinti. Mes apsigyvenome kitoje gatvėje. O kiek vėliau pasigirdo kalbos, kad getą likviduos. Visi karštligiškai pradėjo įrenginėti slėptuves – bunkerius. Pas mus atėjo du vyrai. Vienas iš jų buvo mano draugės iš Salako vyras Šmuelis Kacas. Jie nuėmė grindų lentas, išrausė duobę ir vėl uždėjo lentas atgal. Prieš pat 1944 metų liepos 4-ąją, geto likvidavimo dieną, mes su kaimynais nusileidome į iškastą duobę, sugulėme, o vyrai grindis virš mūsų prikalė vinimis. Gulėjome kaip kape. Tamsu, drėgna, tylu. Ir visai nebuvo oro. Aš atsiguliau su paltu ir jis per duobėje praleistas valandas tiesiog sudūlėjo. Kai išlipau į viršų, palto medžiaga išsibarstė gabalais. Mes išėjome beveik nuogi.
Duobėje gulėjome visą dieną. Girdime kaip vaikšto po kambarį. Sunkūs, kaustyti auliniai batai…Reiškia, vokiečiai. Beldžia į grindis ir rėkia:
– Lipkite iš slėptuvės. Lipkite, o tai blogai bus. Susprogdinsime namą. Lipkite!
Paskui išėjo. Mes dar trumpai pagulėjome. Be vandens ir tualeto buvo visai blogai. Dar pakentėjome, o vėliau nutarėme – būk kas bus! Vis tiek mirsime – tad prieš tai nors vandens turime atsigerti. Tik pakėlėme kelias lentas – vokiečiai jau kur buvę kur nebuvę. Matyt, laukė mūsų. Nuvedė į aikštę, kurioje stovėjo beveik visi geto žydai ir paliko nežinioje.
Bet štai jums dar vienas mažas stebuklas. Kai Šmuelis Kacas išrausė slėptuvę, seseriai ir man pasakė:
– Mano motinos name kaimynai įsirengė puikią slėptuvę – su maistu, tualetu ir net lempute. Kai reikės, eikite ir pasakykite mamai, kad jūs priimtų.
Mes nuėjome. Šmulio mama pasiklausė, pažiūrėjo ir sako:
– Na, kur aš jus priimsiu? Vietos nepakaks ir maistas neparuoštas. Atleiskite, mergaitės, niekaip negalime.
Ir ką galvojate? Slėptuvė tikrai buvo puiki. Vokiečiai jos nesurado. Žydai prasėdėjo joje kelias dienas – kol nesusprogdino šio namo. Ir visi žuvo, pasiliko po namo griuvėsiais. Tarp jų buvo ir pusbrolis Mošė. O Leizeris Lifšicas? Jis taip pat įsirengė puikią slėptuvę, kurioje sėdėjo visi jo giminaičiai. Jie ten pragyveno kelias dienas po geto likvidavimo. Jų namo nesprogdino. Bet kada jie išėjo ir bandė pabėgti – juos pagavo ir tardė Leizerį:
– Sakyk, kur dar gali būti slėptuvių?
– Nežinau! – atsakinėjo jis.
Su juo buvo dvi dukterys. Nepaprasto grožio vyresnioji Sorelė ir jaunesnioji Mirelė.
Vokiečiai vis reikalavo:
– Pasakyk, o tai nušausime vaikus!
– Nežinau, nežinau! – vis šaukė Leizeris.
Bet jis žinojo. Paskui pasakojo:
– Kaip aš galėjau, tegul ir dėl dukterų, išduoti tiek žydų?
Vokiečiai Mirelę nušovė tiesiog po Leizerio kojomis. Mergaitės smegenys ir kraujas užpylė jas, bet jis nei vieno neišdavė…
Štuthofas
Mus nuvedė į stotį ir susodino į prekinius vagonus. Į rankas įbruko po gabaliuką margarino, duonos kepalą, užkalė duris ir mes išvažiavome. Važiavome neilgai – pusdienį ir naktį, o septintą valandą ryto jau buvome Štuthofe.
Išlipę iš vagonų ir susėdę ant žolės iki trijų valandų nakties laukėme eilėje į pirtį. Šilta – liepa! Į pirtį labai norėjome. Per gete praleistus metus mes nei karto tinkamai nesiprausėme. Šiaip – dubenyje pasišildai vandens ir apsiprausi. O čia – pirtis!
Visos moterys praėjo ginekologo apžiūrą. Bet ne dėl to, kad jie rūpinosi mūsų sveikata – ieškojo brangenybių. Po apžiūros kiekvienai išdavė nešvarų ir utėlėtą rankšluostį bei gabaliuką muilo. Išsiprausę ,,pasipuošėme“ dryžuotais kalinių rūbais ir išėjome į kiemą.
Stovykloje buvo tokia tyla, kad, rodos, joje nebuvo nei vienos gyvos dūšios! Tik vėjas ūžė dygliuotoje tvoroje. Mus nuvedė į barakus, nurodė vietas ant narų ir paliko. Valgyti nedavė dvi paras. Nuo bado aš kelis kartus netekau sąmonės. Paskui mums atnešė dilgelių sriubos. Niekaip negalėjau jos valgyti. Sesuo vis maldavo:
– Chanele, visi valgo ir tu suvalgyk. Valgyk, mieloji, kitaip numirsi!
Aš suprantu ir žinau – reikia valgyti, bet negaliu.
Ištisas dienas mes nieko neveikėme. Rytą pakeldavo, išrikiuodavo, suskaičiuodavo ir vėl atgal į baraką gulėti ant narų. Paskui eidavome maisto davinio. Ir vėl ant narų. Vėliau vėl išrikiuodavo, suskaičiuodavo ir į baraką ant narų…Ir vėl rikiuoja, ir vėl skaičiuoja…Ir skaičiuoja, skaičiuoja, skaičiuoja. Kad niekas nepabėgtų.
Vokiečiai juokėsi:
– Poilsio namai! Atvežė jus kiek sustiprėti. Pamaitins, išsimiegosite ir su naujomis jėgomis imsitės darbo Vokietijos gerovei.
Pamaitins! Visai dienai tik mažas gabaliukas duonos. Ją išduodavo žydė iš Vengrijos. Dieve, kokia gražuolė! Tikra karalienė Estera. Ją niekaip negalėjo atsigrožėti prižiūrėtojas lenkas Maksas. Lenkas, o baisiau vokiečio. Toks bjaurus, kokio pasaulis nematė! Tai jis perskaičiuodavo moteris. Išeini iš barako, jis skaičiuoja ir kiekvienai lazda per galvą. Grįžti atgal – vėl lazda per galvą. Išgama! Į jį nepripratęs žvilgtelsi – numirsi iš baimės! Šis išgama įsimylėjo mūsų gražuolę ir pradėjo reikalauti:
– Eik su manimi gyventi. Jeigu ne – kiekvieną dieną tavo žydaites žudysiu. Daug žudysiu – man galima.
Moterys pradėjo ją maldauti kad sutiktų. Ir ji dėl visų sutiko. Išgyveno su Maksu savaitę, ne daugiau. Šis pažaidė su ja ir nušovė.
Po mėnesio mus išvežė kitur – į darbo stovyklą. Pakelėse matėme kalnus batų, rūbų, akinių. Mes žinojome: tai liko nuo tų, kurie ėjo į krosnis.
Šioje stovykloje buvo apie 900 moterų. Žydės iš visos Europos. Dirbome ką įsakydavo – ravėjome, rinkome derlių, kasėme apkasus. Kartą atvedė mus į sodą rinkti obuolių ir įspėjo:
– Jeigu kuri paims obuolį – sušaudysime!
Viena kokių aštuoniolikos metų mergaitė pasislėpė obuolį – galvojo, kad niekas nepastebės. Per pertrauką tik prinešė jį prie lūpų – ją pačiupo, pastatė prie medžio ir nušovė.
Mes bijojome ir cyptelti. Už menkiausią prasižengimą mus baudė. Kibirą negerai pastatysi – muša, kastuvą ne taip įkasi – muša. Dvidešimt penki kirčiai. O mušė ,,iš širdies“. Taip talžydavo per išsekusius kūnus – kaulai lūždavo. Mes su seserimi sėdėjome tyliai – niekur nelindome. Labai bijojome…
Darbo stovykloje gyvenome brezentinėse palapinėse. Jos stovėjo lauke, tiesiog ant rugių. Kiek ten buvo pelių! Ir didelių, ir mažų. Jos ėjo prie žmonių. Naktimis bėgiodavo tiesiog per mūsų kūnus. Aš jų taip bijojau, kad negalėdavau miegoti. Paskui rugius nuėmė ir liko tik kur ne kur mažos varpos. Mes jas rinkdavome, išsilupdavome grūdelius ir juos valgėme.
Gyvenome nešvaroje. Nei vandens nusiprausti, nei skalbėmės, nei pirties. Viena pora kelnaičių, vieni marškiniai, viena bliuzelė ir vienas sijonas. Viskas suplėkę nuo prakaito, nešvaru, nuo purvo sukietėję. Pritrindavo kūną iki opų. Rytą valgyti neduodavo, tik kavą. Tokia ten ir kava buvo – vanduo. Bet karštas. Juo mes trynėme plaukus, prausėme veidus. Kava apsiprausti, kavos atsigerti…
Atėjo Jom Kipuras. Iš kažkur žmonės sužinojo apie jį. Palapinėse visi verkė. Vokiečiai vis klausinėjo ko verkiame ir kas nutiko. Mes jiems aiškinome. Paskui jie mus per liūtį išvarė į darbą. Buvo šalta, pylė deginantis lietus. Po pusiaudienio vokiečiai mūsų pagailėjo ir nuvedė į ūkinį pastatą. Jo šeimininkė virė kiaulėms bulves. Kaip norėjosi nors vienos…Bet už tai – sušaudymas. Vokietė pamatė kaip dega mūsų akys, priėjo ir kiekvienai padavė po bulvę. Mes nevalgėme – susigėdome.
Vakare grįžome į stovyklą, išsitraukėme paslėptą davinio duoną ir po tris bulves. Šventė! Ach, kaip prisivalgėme…O paskui vėl visi verkia. Priėjo vokietis ir sako:
– Baikite! O tai padarysiu, kad neverktumėte be reikalo!
Visi apsiašaroję užmigome.
Rudenį mus išsiuntė į netoliese buvusį mažą Laibič miestelį. Ten dirbome iki žiemos. Lapkritį mums išdavė žieminius rūbus. Tiksliau – kam ką. Daugeliui kažko neužteko. Man davė tik suplyšusį paltą. Mano sena avalynė susidėvėjo ir vaikščiojau basa. Iškrito pirmasis sniegas. Kaip dabar pamenu – švelnus, baltas ir aš einu per jį basa. Apšalo pirštai. Iki šiol ir per mažiausius šalčius skauda nerimstančios kojos.
Temperatūra nukrito iki minus dvidešimties. Tuos, kurie neturėjo avalynės, į darbą nevedžiojo. Nuvedė mus į kažkokį ūkinį pastatą ir ten uždarė. Bet ten, pasirodo, buvo šiek tiek šieno – mes susikišome į jį kojas, sėdėjome ir snaudėme.
Iš kažkur sesuo gavo batus. Keturiasdešimtos išmiegos ant mano trisdešimt šeštos…Nupjovėme gabaliuką medžiagos nuo mano palto, kojas apvyniojome lyg autais, įsikišau jas į ,,naujus“ savo batus ir taip vaikščiojau.
Ypatingai šaltomis dienomis mus į darbą nevedžiojo. Visą dieną sėdėdavome barake ir šildėmės. Narų kaimynė susirgo maru. Man gerai – nuo jos šilta. Visi prašo nors vienai nakčiai pasikeisti – pasišildyti prie jos. Ji nevalgė, duona likdavo – irgi gerai.
Kita kaimynė buvo kokių šešiolikos metų mergaitė iš Kauno Peškė Pinsker. Jos motiną paėmė ir ji liko viena. Lauke ji negalėjo dirbti. Stovėjo ir verkė kelias dienas iš eilės. Taip verkė, kad net vokiečiai jos nekliudė. Mes judėjome, šildėmės, o ji stovėjo. Apšalo rankos ir kojos. Kartą per dvi dienas pas ją ateidavo medicinos seselė ir darydavo perrišimus. Tik tiek. Peškė įstato į pūliuojančią žaizdą šiaudą ir per jį išeina utelės…
– Vienas, du trys, keturi…- skaičiuodavo ji ir baigdavo – penkiolika, dvidešimt…
Kartą mus išvedė į pirtį. Ėjome pėsčiomis kokį dešimt kilometrų. Vos iškentėme. Einant vienas iš konvojuotojų piktai pažiūrėjo į seserį ir kaip užriks:
– Na, ateik čia!
Aš apmiriau iš baimės. Rodos, nieko nepažeidėme, nors kas juos supras. Stirlė priėjo. Vokietis apsidairė, kyštelėjo jai į rankas gabalėlį duonos ir vėl grėsmingai riktelėjo:
– Eik šalin!
Pirtis buvo kilnojama, traukinyje. Tiksliau ne pirtis, o dušas. O utelių kiek ten buvo – įsivaizduoti sunku kiek! Kampuose, lyg krūvos smėlio. Tik judančio…
Mūsų bloke buvo ir Lifšico žmona su gražuole dukterimi Sorele. Mergaitė sirgo maru.
Jau skraidė lėktuvai ir bombardavo kaimyninius miestelius. Vokiečiai pradėjo leisti vaistus ligoniams. Po jų žmogus užmigdavo amžiams. Vaistus suleido ir Sorelei…O jos mama išgyveno ir aš 1945 metais ją sutikau Kaune. Leizeris Lifšicas ir mūsų Reizlė pateko į Dachau koncentracijos stovyklą: Reizlė žuvo, o Leizerį išlaisvino amerikiečiai. Pas žmoną po karo jis iš kažkur atsiuntė žmogų. Nežinau kaip, bet ji nuvyko pas vyrą ir jie išvažiavo į Palestiną.
1945 metų sausio 18 dieną viena iš moterų atnešė žinią:
– Sausio 29 dieną visus evakuos!
Pasklido kalbos greitai – o kur? Daugelis galvojo – į krematoriumus. Kai kas netikėjo, galvojo, kad kol mes dirbame – esame reikalingi. Mes visus metus taip galvojome. Vėliau supratau, kad tai vokiečiai taip užstato mus galvoti. Kiek buvo naudos iš nukankintos badu moters? O gyveno, tikėjo. Kol yra viltis, tol gyveni. Taip sukurtas žmogus – jį į pečių gyvą kiša, o jis dar tiki, vis dar tiki…
Mūsų barake buvo keturi prižiūrėtojai vokiečiai. Du blogi, du geresni. Kafka, vienas iš blogų, sakydavo:
– Dvidešimt metų laukiau ir štai – sulaukiau!
Jis visada mus mušė lazda – iš pradžių per kojas, paskui kelius ir pabaigai – per galvą. Antrojo blogiečio vardo nepamenu. Mes jį dėl ilgos nosies pravardžiavome Šnobeliu. Kai tik pamatom jį – drebame. Bausdavo be priežasties, už nieką. Patiko jam mušti moteris. Po jo ,,darbo“ daugelis jau nepasikeldavo.
Bet pas mus buvo ir laimė. Kai prasidėjo evakuacijos, Šnobelį ir Kafką kažkur išsiuntė. Kitiems atiteko šis mūsų vargas. Su mumis liko čekas Paulchenas ir Krakoviakas. Kartą man taip įsiskaudėjo dantį, kad net kaklas sutino. Prieina Paulchenas ir klausia:
– Kas su tavimi?
Atsakiau, kad labai skauda dantį. Jis nuėjo ir atnešė kažkokių miltelių.
Krakoviakas taip pat pravardė. Jis nuolatos vaikščiodavo tarsi šokdamas. Gero nieko nedarė, bet blogo taip pat. Kai taip kalbi apie koncentracijos stovykloje tarnaujantį vokietį – jis jau beveik šventas.
Sausio 29 dieną mus evakavo. Ligoniams padarė vežimėlius, išdavė visiems po kepalą duonos, gabaliuką margarino, sustatė ir išvedė pėsčiomis. Ėjome per Torną. Nakvojome tiesiog gatvėje, prie kažkokio namo sienos. Dešimt laipsnių šalčio! Visą naktį vaikščiojome, šokinėjome, kad tik nesušaltume, o rytą išėjome toliau. 900 moterų…
Besiilsint tuščioje pirtyje mirė kaunietė Ligum. Ten ją ir palaidojome.
Kai vėl pajudėjome, iš vokiečių pokalbio supratome, kad mes pasiklydome. Vokiečių liko tik du – Paulchenas ir Krakoviakas. Bet apie pabėgimą ar užpuolimą niekas net negalvojo. Taip gerai mus išauklėjo per keturis metus: vokietis tik ranka užsimos, o mes jau puolame vykdyti. Padaryti iš žmogaus vergą galimą greitai. Kur kas sunkiau iš vergo padaryti žmogų.
Moterų kolona pasuko atgal į Torną. Miegoti mus įvedė į kažkokias lentpjūvę. Maistas baigėsi. Mes vos judėjome. Sugulėme tiesiog ant cementinių grindų ir užmigome.
Naktį mus pažadino Krakoviakas:
– Štai kas, – sako. – Pas mane paėmė ginklą.
– Kaip paėmė? – klausiame.
– Rusų desantas.
Jis žiūri į mus, mes – į jį. Jis nežino ką daryti, ir mes nežinome ką daryti. Sulaukėme ryto. Paulchenas ir Krakoviakas sustatė mus į koloną ir nuvarė toliau. Einame. Kur einame – nežinome. Ir vokiečiai nežino. Bet einame.
Einame, o kelyje vis stovyklos. Kiek Europoje šalių yra, tiek stovyklų ir matėme. Ten viskas po senovei: spygliuota tvora ir bokšteliuose stovinti vokiečių sargyba. Einame ir galvojame – o gal Krakoviakas dėl ginklo pajuokavo? Bet automato pas jį nesimato, tik pas Paulcheną.
Praėjome pro įkalintus amerikiečius. Tarp jų buvo daug žydų. Jie pamatė mus, mes – juos. Verkiame, rėkiame. Jie hebrajų kalba kalbėti visai nemoka, o jidiš kalba kalbėti mes bijome – vokiečiai supras. Per tvorą jie mėtė mums viską ką galėjo: rūbus, avalynę, pledus. Paulchenas leido. Duonos jie neturėjo, todėl mėtė razinas.
Einame toliau. Sutinkame ruses moteris. Jos ėjo ne iš stovyklos, o po darbo pas šeimininkus. Praskrido lėktuvai. Mes pradėjome mojuoti rankomis. Šie apsisuko ir atgal skrisdami kaip užtratėjo ginklais! Ko gero, mus vokiečiais palaikė!
Jau vakarėjant įėjome į mišką ir patekome į vlasovcų (21) stovyklą. Jie buvo apsirengę vokiečių kareivių uniforma, turėjo ginklą. Pamatė mus ir pradėjo šaudyti. Mes metėmės kas kur. Daugelis moterų taip ir liko gulėti tame miške.
Vokiečiai pavijo mus, sustatė ir išvedė toliau. Atvedė į kažkokius apvalius namelius iš faneros. Jų viduje buvo malkų ir židiniai. Mes sušilome.
Iki mūsų tuose nameliuose gyveno lenkai ir paliko milijonus baltų utėlių. Mes su seserimi negalėjome atsigulti ant grindų – buvo taip bjauru. Šiaip taip įsikūrėme ant baslių: nors nepatogu, bet švariau ir taip nuo parazitų apsisaugojome. O daugelis gulėjusių ant žemės vėliau susirgo maru.
Priėjo prie mūsų Paulchenas ir sako:
– Jūs išsigelbėjote, o mes žuvome. Sėdėkite čia, niekur neikite, laukite rusų. Jeigu ateis vokiečiai, sakykite, kad jūs lietuvės, rusiškai ir žydiškai nesuprantate.
Ir kartu su Krakoviaku pabėgo.
O mes likome. Po kelių valandų atėjo trys vokiečių kareiviai – paskutinė sprogdintojų komanda. Jie buvo labai pavargę.
– Jūs kas tokios?
– Visos lietuvės. Iš Lietuvos, – atsakome.
Jie nesigilino, patikėjo. Atsigulė, užmigo. Po poros valandų išėjo.
Rytą vienai moteriai pasidarė visai blogai. Sėdėjome be vandens, duonos. Jos duktė ir sako:
– Kaip norite, aš einu ieškoti maisto. Gal ką nors surasiu.
Eina viena, o jai priešais atjoja vokiečių karininkas. Prisiartino ir griežtai klausia:
– Kas tokia? Ką čia darai?
– Aš lietuvė. Čia mūsų stovykla netoliese.
Jos išvaizda – tipinė žydė. Ką čia beįrodysi kitką! Todėl karininkas klausinėja toliau:
– Kas per stovykla?
– Mūsų, lietuvių. Visi pabėgo, o mus paliko. Nežinome ką toliau daryti.
– O tu ne bijai? Tik teisybę man sakyk – kas tu?
– Aš lietuvė!
– Matau, – sako karininkas – kokia tu lietuvė. Greitai vesk į stovyklą!
Pakeliui ji išsigando, kad bus dar blogiau ir sako:
– Žinote, aš tikrai iš Lietuvos, bet žydė. Tik nežudykite, prašau, manęs. Stovykloje laukia serganti mama.
– Nebijok, aš irgi žydas, – atsakė karininkas.
Ji taip ir atsisėdo…Pasirodo, karininkas buvo Sovietų armijos žvalgas Mošė Vaisburgas iš Leningrado.
Jis įjojo į mūsų stovyklą kaip karalius Mašiachas. Ačiū Tau, Dieve, kad leidai sulaukti šios akimirkos!
Po kelių valandų Mošė susiruošė palikti mus. Verkėme, nenorėjome jo paleisti. Bijojome likti be sargybinio – per tiek laiko pripratome, kad mus saugo. Jis pažadėjo atsiusti kareivius ir išjojo.
Tikrai, greitai atėjo sovietų kareiviai. Mus vėl sustatė į koloną, ligonius suguldė į vežimėlius ir išvedė. Iki Aleksandrovo ėjome pėsčiomis. Valgyti nebuvo. Pakeliui radome duonos kepalus sušalusiame mėšle. Nuplovėme ir suvalgėme.
Aleksandrove nakvojome tuščioje mokykloje. Klasėse pasikūrėme krosnis, išlepome, o naktį mums pasidarė labai bloga – jau buvome atpratę nuo šilumos.
Iš ryto išėjome ieškoti maisto. Aptikome paliktoje vokiečių virtuvėje virtas bulves ir duonos gabalėlius. Viską suvalgėme akimirksniu ir net nepagalvojome, kad maistas gali būti apnuodytas. Labai norėjome valgyti…
Rytą atėjo rusai, sustatė mus į koloną ir nuvedė į geležinkelio stotį. Susodino į traukinį ir išvežė į Lenkijos kurortą Čechočinską. Miestelis labai gražus, bet visuose jo gėlynuose vietoj gėlių buvo pasodintos bulvės. Mus apgyvendino keliuose sanatorijos korpusuose ir paliko ramybėje. Maitino mus gerai, tris kartus per dieną. Sriuba, bulvės, duona. Maisto nebuvo daug, bet mums pakakdavo. Ačiū Dievui, buvome pripratę badauti. Mes visi praėjome medicininę patikrą, gydėmės. Kituose korpusuose gyveno anglai, amerikiečiai, italai, prancūzai. Jie organizuodavo koncertus, dainuodavo, šokdavo, o mes tik iš toli stebėdavome juos – juk buvome apsirengę drapanomis, apsimuturiavę skudurais. Ir ar šokiai mums rūpėjo?
Atsirado žydai iš Palestinos. Jie tyliai rinko tuos, kurie norėjo išvažiuoti. Kai kurie galiausiai sutikdavo. Bet dauguma norėjo namo – į Kauną. Buvo vilties: jeigu mes išsigelbėjome, gal dar kas nors iš artimųjų liko gyvas. O kur ieškoti vienam kito? Juk ne už jūrų…
Po šešių savaičių visus surinko, sustatė, perskaičiavo, susodino į vagonus ir išvežė. Atvežė į kažkokį miestelį Vokietijoje ir apgyvendino paliktuose namuose. Mes valėme gatves, tvarkėme komendantūrą. Su mumis dirbo rusės moterys. Darbo buvo nedaug. Maitino gerai. Taip praėjo dar mėnuo ar pusantro. Paskui mus pervedė į kitą miestelį – Osterodę. Vėl dirbome panašius darbus. Apie ateitį negalvojome. Kaip gyventi toliau – neturėjome supratimo. Gyvenome tą diena ir viskas.
Kartą atėjo karininkas ir sako:
– Sveikinu, karas baigėsi.
Mes nežinojome kaip į tai reaguoti. Praėjo dar kelios dienos. Nieko nesikeitė. Gyvenome kaip anksčiau. O po dviejų-trijų savaičių vėl atėjo karininkas ir klausia:
– Kas nori namo?
– Visi nori!
– Tada ruoškitės.
Komendantūroje išdavė popierių, kad jį pateikiantis asmuo išlaisvintas iš koncentracijos stovyklos ir vyksta į savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Įdavė į kelionę konservų, duonos ir susodino į prekinius vagonus. Traukinys atvežė į Kenigsbergą. Ten mus sutiko karinės komendantūros karininkai ir gydytojai. Apžiūrėjo, sveikiems išdavė pažymas, kad sveiki, ligotus paguldė gydymui į ligoninę.
Mes su seserimi gavome pažymas. Keista, bet po tiek metų, ašarų ir kančių mes jautėmės pakankamai gerai.
Atvažiavome į Kauną. O kur eiti? Nuėjome į getą – vieni griuvėsiai. Išėjome į Laisvės alėją, stovime ir verkiame. Prie mūsų pribėgo žydė.
– Jūs iš kur?
Mes pradėjome pasakoti. Įsižiūrėjome – Dieve, tai mūsų artima bičiulė Chana Glušak. Iš karto nepažino nei ji mus, nei mes ją. Kiek vargo, kiek ašarų nutekėjo!
Išsiaiškinome, kad šalia gyvena mūsų pusseserė Peškė Cibl. Prasidėjus karui ji spėjo pasitraukti su rusais. Peškė mus priėmė ir mes pas ją gyvenome mėnesį. Iš artimųjų daugiau nieko neatsirado. Važiavome į Salaką, miške radome tautiečių kapą ir jau apgyvendintus mūsų namus.
Aš greitai ištekėjau. Gyvenome su vyru kaip elgetos, net užsikloti neturėjome kuo. Stirlė taip pat ištekėjo.
Nepastebimai pralėkė metai. Vis ruošiausi važiuoti į Palestiną, bet taip ir neišvažiavau.
Ką pasakyti jums, jauni? Gyventi reikia tarp savų. Nežinau kaip kitose tautose, bet pas mus, žydus, taip jau sudėliota: jeigu gerai – tai visiems gerai, o jeigu blogai – tai taip pat visiems.
Kai mano tėvas melsdavosi, sakydavo žodžius, kurių geriau nepasakysiu:
– Tegu tas, kuris kuria taiką danguje, sutveria ją mums ir visai žydų tautai. Vje imru – Amen.
Vilnius (Lietuva), 1986 – 1987 metai.
Rechovotas (Izraelis), 1989 metai.
Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.
Paaiškinimai
(1) Kasrilovka – Šolomo-Aleichemo (1859-1916) vienas geriausių kūrinių vadinasi ,,Kasrilovka“.
(2) Rebe – chasidų vadovas jidiš kalba.
(3) ,,Krijas Šma“ – malda, kuri skaitoma atskirai prieš tai, kai žmogus gulasi į lovą nakties miegui.
(4) Teigelai – meduje virta tešla.
(5) Štrudelis – iš plonos bemielės tešlos pagamintas vyniotinis su įdaru.
(6) Chala (,,Challah“) – per šabatą žydams negalima atsiriekti duonos, todėl jie kepa pynutę, nes jos nereikia pjaustyti, o tik atsilaužti.
(7) Zarasų miškas – Krakynės miškas Degučių seniūnija, kur sušaudyti 2569 žmonės: 767 žydai, 1113 žydžės, 687 žydų vaikai ir 2 komunistai – lietuvis ir rusas.
(8) Pesachas – žydų Velykos. Jos pradeda penkioliktą nisano dieną ir tęsiasi visą savaitę menant, kaip vedina pranašo Mozės daugiau kaip prieš tris tūkstantmečius žydų tauta ištrūko iš Egipto vergovės, 40 metų klajojo po Sinajaus dykumą ieškodama pažadėtosios žemė Izraelio, Sinajaus kalne gavo dešimt Dievo įsakymų ir šventąją Senojo testamento penkiaknygę Torą.
(9, 10) Sederas – Pesacho ritualinė vakarienė, kurios metu vyriausiasis žmogus skaito Hagadą – sakmę apie vergiją Egipte, iškovotą laisvę, klajones, Viešpatį, pasišaukusį Mozę ant Sinajaus kalno, gieda psalmes ir maldas.
(11) Macai – prėski plona traški duona (paplotėliai), kuriais žydai maitinosi Sinajaus dykumoje.
(12) Kneidlachai – vištienos buljone iš macų miltų išvirti ,,oriniai“ kukuliai.
(13) ,,Hashomer Hatzair“ – kairiosios pakraipos sionistų organizacija, deklaravusi socialistinio sionizmo principą, vienijantį sionizmą ir socialdemokratiją.
(14) Šabas – diena, kuomet kas savaitę yra atnaujinamas ryšys su Aukščiausiuoju ir primenami Jo nuopelnai visai žmonijai (pasaulio sukūrimas) bei Izraelio tautai atskirai (išėjimas iš Egipto). Bet kokiu atveju, „šeštadienis – diena, skirta Viešpačiui, tavo Dievui“.
(15) Hebrajų kalba – semitų kalba, kuria pasaulyje kalba virš septynių milijonų žmonių, daugiausiai Izraelyje, taip pat pasaulio žydų bendruomenėse.
(16) Mezuza – prie durų staktos pritvirtintas futliaras, kurio viduje įdėta pergamento juostelė, ant kurios ypatingu šriftu, kokiu rašoma Toros ritinyje, užrašytos dvi Toros ištraukos, kurios tam tikra prasme yra judėjų tikėjimo simbolis.
(17) Kašrutas – halachiniai nurodymai besirinkant vartoti medžiagą, indus bei maistą. Kašruto taisyklės nustato ne tik pačią žydo mitybą, bet ir jo socialinį elgesį.
(18) Jom Kipuras (Jom ha-Kipurim) – 10-oji tišrio diena – Išpirkimo diena. Tai diena, kuri yra skirta dvasinei ir dieviškajai sričiai: visi, išskyrus mažus vaikus ir ligonius, visą parą laikosi griežto pasninko (netgi be vandens) ir meldžiasi sinagogoje. Apsivelkama baltais drabužiais – apsivalymo ir vilties simboliu.
(19) Feldfebelis – vyresniojo puskarininkio laipsnis ir pareigybė buvusioje Vokietijos demokratinėje ir federacinėje respublikose.
(20) Kazematas – tvirtovės patalpa, naudojama kaip kalėjimas; atspari gynybinio statinio patalpa, sauganti nuo sviedinių ir bombų.
(21) Vlasovcai – Sovietų armijos nariai, kovoję Trečiojo reicho pusėje prieš Sovietų sąjungą.
