Aleksandras Višneveckis. Ištraukos iš straipsnių rinkinio ,,Žydų miesteliai liko tik prisiminimuose“
Žydų miestelių gyvenimas…
Ten iki skylių puslapiuose skaito Talmudą,
ten neblogiau nei rabinas jidiš supranta
šunys, katinai ir karvės, o paukščiai jidiš čiulba;
ten viena liemenė – du žydai, keturi lopai,
ten kiekvienam gyvenimui – po keturis, po tris pogromus…
(Anatolijus Kobenkovas, iš knygos ,,Ratas“)
Miestelių atsiradimą Rytų Europoje nulėmė žydų gyvenimo būdas tremtyje – jiems reikėjo daugiau pastangų tam, kad nesusitapatintų su vyravusiu gyvenamojoje aplinkoje etnosu ir išliktų tauta.
Žydai neturėjo nacionalinės valstybės, todėl jų fizinis saugumas priklausė nuo ekonominių, politinių ir dvasinių tautų-autochtonų interesų. Žydai prisitaikė prie kitų kalbų, šalia gyvenusių etninių grupių būdo, darė daug kompromisų, savo tremtyje visada buvo kažkieno kaimynai ir vykdė svetimos valdžios politinę valią.
Valstybingumo neturėjusi žydų tauta daug jėgų panaudojo tam, kad išvengtų pilnos asimiliacijos ir išsaugotų etnosą. Žydams pavyko taip organizuoti savo gyvenimą, kad nebūtų ,,pririšti“ prie valstybės, kurioje gyveno.
Istorijoje nėra žinoma kita tauta, savyje turėjusi tiek dvasinių jėgų, kad pati, be valstybės pagalbos ir be juridinės bausmės baimės, valdytų savo piliečius. Žydai tai padarė. Nepaisant to, kad žydams niekada nepavyko sukurti vienatautes etninines gyvenamasias teritorijas, kitos tarp jų gyvenusios tautos nebuvo verčiamos priimti jų religiją, kalbą ir pasaulio supratimą. Kiekvieną kartą žydai kūrėsi ten, kur jau gyveno žymiai stipresnė tauta, vertusi juos ekonominėmis ir kultūrinėmis priemonėmis eiti asimiliacijos kryptimi. Žydai sutiko pasilikti kaimynais, atsiskirti tarsi savotiškame ,,gete”, kuo iš esmės ir buvo miestelis. Šis savo ištakose savanoriškai kurtas ,,getas” buvo tarsi žydų supratimo apie gyvenvietę pristatymas. Žydų tauta brangiai sumokėjo už tokias gyvenimo sąlygas: jie neteko daugumos savo tautiečių, kurie perėjo į kitą šio supratimo pusę. O svarbiausia – jie buvo pastovioje svetimos valdžios priklausomybėje ir nebuvo savo likimo šeimininkai.
(A. Višneveckis)
Prie štetlų ištakų
,,Kai žydai pamatė, kad nėra pabaigos persekiojimams ir po senų bėdų ateina naujos – jie išėjo į lauką ir pradėjo klausinėti kur atrasti senus takelius į gėrį, kurie jų pavargusias sielas atvestų į tylią prieplauką. Tuoj pat iš dangaus nukrito laiškas, kuriame buvo parašyta: ,,Eikite į Lenkiją…“ (Šmuelis Agnonas, ,,Kai kas apie viską“)1.
Kai pirmą kartą susitinka pagyvenę žydai, paprastai, susipažindami jie klausia: ,,Jūs kalbate jidiš? Iš kur Jūs?“ Kai kurių atsakančių ir asmeniškai mano atsakymas skamba taip: ,,Ich bin a kleinštetldiker“ (,,Aš iš mažo žydų miestelio“). Toks atsakymas iššaukia įvairias reakcijas, o kai kada net kvailą šypseną. Pamanei, miestelis – juk ne Maskva ir ne Paryžius! Galbūt kažką panašaus išgyvena pagyvenęs kibucnikas, kurio gyvenimo metai praėjo kibuce2 ir kur jam teko atsilaikyti prieš daugelį išbandymų bei gyventi visos bendruomenės interesais.
Miestelis (jidiš ,,štetlas“) – tai dar netolimoje praeityje buvęs nedidelis Rytų Europos miestas arba gyvenamoji teritorija. Lenkijoje, Ukrainoje, Rumunijoje, Moldovoje, Baltarusijoje, Pabaltijyje tai buvo vietovės, kuriose dažniausiai didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai. Paprastai miestelius iš visų pusių supdavo kaimai, kuriuose gyveno kitų tautybių žmonės. Miesteliai gyvavo iki Antrojo pasaulinio karo, o dabar jį išgyvenę buvę jų gyventojai bei šių palikuonys išsisklaidė po daugelį Europos, Azijos, Amerikos ir Australijos vietovių.
Iš tikrųjų tikslaus miestelio apibrėžimo nėra. Jo gyventojų skaičius būdavo nuo 1000 iki 20000 žmonių. Miestelis galėjo panašėti tiek į miestelį, tiek į kaimą. Žydams miestelis buvo ta vieta, kurioje jie jautėsi esantys namie, o ne tremtyje tarp svetimų ir dažnai priešiškai nusiteikusių žmonių – apmaudu, bet taip būdavo didelių miestų diasporose arba ten, kur žydai sudarė mažumą. Tiesa, buvo didelių miestų, kuriuose žydai sudarė daugumą arba didžiąją gyventojų dalį. Todėl Vilnių, Lvovą, Varšuvą, Odesą ir kitus žinomus miestus galima vertinti kaip savotiškus miestelius.
Charakteringa ir privaloma miestelio dalimi buvo turgus ir prie jo esanti aikštė, joje gyvenantys turtingi žydai bei veikiančios parduotuvėlės. Būtinai turėjo būti sinagoga ir kapinės. Turgus buvo ir pagrindinė miestelio gyventojų bei aplinkinių kaimų valstiečių kontaktų vieta – jo diena buvo pripildyta triukšmingų riksmų kakofonijos, derėjimosi ir rūpesčių. Jis buvo miestelio gyvenimo jėgos šaltinis. Dažnai pardavus arklį ar karvę valstiečiai ir žydai bendrai išgerdavo magaryčias. Kai kada kildavo muštynės. Turgaus dienos triukšmą visada pakeisdavo Šabo tyla ir palaima – šeštadienis buvo vienintelė miestelio žydų poilsio diena.
Miestelio amatininkai aptarnaudavo valstiečius ir galėdavo suteikti jiems bet kokią reikalingą paslaugą: stiklininko, kalvio, dailidės, staliaus, batsiuvio, kirpėjo ir t.t. Miesteliuose gyveno rabinai, galvijų skerdikai, prekybininkai, muzikantai, vežėjai, darbininkai. Dauguma miestelių buvo neturtingi, su siauromis gatvelėmis, pakrypusiais nameliais, dideliu gyventojų tankumu.
Kiekvienas miestelis buvo įkurtas ir funkcionavo be niekieno prievartos. Dauguma jų buvo vargani, o didžioji gyventojų dalis gyveno skurde. Pasak rašytojo Šolom Aleichem, juose buvo daug ,,žmonių iš oro“ – nuo namo prie namo vaikščiojusių prašytojų. Miestelių gyventojai žinojo, kad tai nesąžiningi varguoliai, kurie savo skurdžią padėtį naudoja pagalbai iš bendruomenės, bet nemanė galintys už tai juos aptarinėti. Klajojantys prašytojai ėjo iš miestelio į miestelį, nes kiekvienas štetlas turėjo nemokamus prieglaudos namus vargšams: jie buvo įsteigti ne pačiame geriausiame miestelio pastate, dažnai kiauru stogu, juodomis sienomis, nešvariomis grindimis, o neretai visai be jų. Bet visgi tai buvo vieta, kurioje galėta pailsėti ir nors šiek tiek susitvarkyti. Prieglaudos namų šeimininkai stebėjo, kad atvykėliui visada būtų suteikta gelbėjanti nuo lietaus pastogė ir šilta krosnis užklupus žiemos šalčiams. Pas prašytojus niekada neprašė dokumentų, o šių namų durys buvo atviros ir dieną, ir naktį. Nieko nedomino kas, iš kur ir kur eina bei ko jam reikia miestelyje. Po nakties prašytojai vaikščiodavo po miestelio namus ir beveik kiekvienuose ką nors gaudavo – gabalėlį duonos ar maišelį cukraus, grašį ar kelis grašius, nes atsisakančių padėti nebūdavo.
Svarbiausia miestelio puošmena galėjo būti sinagoga ir čia gyvenantys žmonės – daugeliui jų miestelis buvo ta vienintelė nuo gimimo iki mirties žinoma vieta. Apie žydų prieraišumą prie pastovios gyvenamosios vietos Arnoldas Cveigas3 rašė: ,,Viena iš neteisingų ir melagingų etikečių, kurias žydai leidžia jiems taikyti, yra tvirtinimas, kad jie – klajoklių tauta. Palik juos ramybėje – jie iš vietos ir nepajudėtų. Jie įleidžia šaknis ten, kur jaučiasi esantys namie, kur yra jų protėvių kapai. Kaip nusivylusi, neapsiginanti mažuma jie idealiai tinka atpirkimo ožio vaidmeniui nepatenkintos minios akivaizdoje; juos veja iš jų namų, o po to paskelbia valkatomis“.
Kas vienijo miestelių žydus? Ant religijos ir visų Rytų Europos žydų jidiš kalbos pamato suformuota bendra kultūra bei gyvenimo būdo supratimas. Dar daugiau – praktiškai, miesteliuose nebuvo asimiliacijos, buvo didelis gimstamumas, pasirengimas ateiti į pagalbą net ir visai bedaliams žydams ir, deja, labai žemas, kartais lydimas neįsivaizduojamo skurdo, pragyvenimo lygis. Didžiąja dalimi socialinę miestelių struktūrą sudarė neturtingi amatininkai, prekes išnešiojantys prekybininkai ir padieniai darbininkai. Iškęsti materialinį nepriteklių gyventojams padėjo tikėjimas į Mošiachą. Ir nors miesteliai buvo beveik izoliuoti nuo aplinkinio nežydiško pasaulio, gyveno nuolatiniame pogromų pavojuje.
Svarbiausia bei ypatinga buvo žydų dvasinė būsena – jų ištikimybė žydiškumui (jidiškait) ir žmogiškumui, pasirengimas apginti savo idealus ir gyvenimo būdą. Šiomis vertybėmis miestelių žydai ir skyrėsi nuo sėkmingų, turinčių pasaulietinį išsilavinimą bei asimiliavusių Rytų Europos žydų. Nepaisant sunkumų, nesėkmių ir dvasinio auklėjimo dėka iš miestelių iškilo daug garsių, talentingų žmonių.
Kokios istorinės miestelių atsiradimo priežastys? Kryžiuočių persekiojimai, 1348-1349 m. Europoje siautęs maras (kurio atsiradimu apkaltino žydus), nesibaigiantys pogromai nulėmė žydų persikėlimus iš Vakarų į Rytus. Iš pradžių juos mielai priimdavo Lenkijoje, kur tikėjosi, kad augant prekybai vystysis ir šalis. Jau XIII amžiaus antrojoje pusėje žydai kalė monetas Lenkijos karaliams ir darė jose užrašus senuoju ivritu. 1264 m. lenkų kunigaikštis Boleslovas Pamaldusis Kališo srities žydams suteikė privilegiją, kurioje buvo teisė į užsiėmimo pasirinkimą, mokyklas, sinagogas, verslus, teismus ir žemę. 1334 m. Kazimieras Didysis Boleslovo privilegiją paskleidė visoje Lenkijoje, o Lenkijos ir Lietuvos sąjunga leido ją taikyti ir Lietuvoje.
1407 m. Krokuvoje įvyko žydų pogromas. Nuo 1483-ųjų žydai pradėti varyti iš didžiųjų Lenkijos miestų. Todėl šalies dvarininkijai sutikus ir kad išlaikytų savo pozicijas prekyboje bei išgyventų, žydai netoli didelių miestų pradėjo kurti mažus miestelius. Apsigyvenę juose formavo savarankiškas bendruomenes, kurios ir tapo būsimų štetlų prototipais. Vėliau miesteliai atsirado Pabaltijyje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Rumunijoje. Lenkijos dvarininkai buvo suinteresuoti žydų miestelių plėtra, nes jie kūrėsi ant jų žemių ir tai buvo reikšmingas didikų pajamų šaltinis. Tuo laikotarpiu žydams leista prekiauti įvežtinėmis į Lenkiją prekėmis bei žemės ūkio produktais. Lenkijos dvarininkai tapo miestelių, savotiškų mažų gyvenamųjų darinių krikščioniškose teritorijose, savarankiškumo garantais. Nuo XVII a. šie procesai vyko visoje Lenkijoje ir sudarė prielaidas naujam žydiškumo vystimuisi diasporoje – žydų autonomijai. Baziniu šios autonomijos elementu yra miesteliai. Autonomija leido žydų miestelių prekybininkams užsiimti laisvu prekių importu ir eksportu.
Nauju faktoriumi tapo derlingų žemių panaudojimas Ukrainoje, kurioje lenkų šlėktos valdė savo dvarus. Siekdami gauti maksimalias pajamas dideliuose miestuose gyvenantys lenkų dvarininkai išsiųsdavo žydus į Ukrainą kaimų valdytojais. Čia atvažiuodavo žydai pirkliai ir supirkdavo žemės ūkio produkciją, kurią paskui perparduodavo miestuose. Taip pradėjo kurtis miesteliai Ukrainoje, kurie tapo prekybos tarp miesto ir kaimo tarpininkais. Kartu su prekybininkais miesteliuose atsirado daug neturtingų žydų amatininkų, kuriems dirbti Lenkijoje trukdė jų konkurentai krikščionys. Bet žydų veikla Ukrainoje iššaukė vietinių valstiečių bei kazokų nepasitenkinimą – jie nemėgo lenkų dvarininkų ir žydų. Todėl nuo 1648 m. per kazokų antpuolius sunaikinta dauguma žydų bendruomenių Ukrainoje.
Kalbėdami apie tuometinę Rusijos valstybę prisiminkime, kad padedant XV a. žydai kūrėsi kaimyninėse Rusijai šalyse. Bet dėl Maskvos valstybėje kilusio religinio judėjimo prieš ortodoksų (stačiatikių) interesus ir kai kurių šio judėjimo panašumų su judaizmu, žydų pastangos apsigyventi Rusijoje buvo ribojamos pačiomis žiauriausiomis priemonėmis (pvz. 1563 m. rusams puolat Polocką buvo sunaikinti mieste gyvenę žydai). Visą XVII-XVIII a. pirmąją pusę buvo priešintasi žydų patekimui į Rusiją. Įvykęs Lenkijos padalijimas leido Rusijos imperijai užkariauti didžiąją žydų apgyvendintų teritorijų dalį, bet įvesta Sėslumo riba sumažino miestelių plėtimąsi į šią valstybę.
Nepaisant persekiojimų ir pogromų, žydų diaspora Lenkijoje ir Lietuvoje kelis šimtmečius pasiliko didžiausiu žydų tautos centru, o jos sukurti religiniai, socialiniai bei kultūriniai institutai leido išsaugoti žydus kaip etnosą ir naudoti įtakai toli už šio centro ribų. Daugelių atveju tai buvo nulemta būtent esančių miestelių, kurie gyvavo ilgai (apie 500 metų!) ir susieta kaip su gyvenimo organizavimu miesteliuose, taip ir buvusiais tarpusavio santykiais miestelių viduje. Miestelių ištvermės pavyzdys asocijuojasi su Izraelio valstybės ištverme.
O kokia buvo miestelių gyvenimo organizavimo pradžia? Jų valdymas, ryšiai su Lenkijos valdžia, tvarkos palaikymas ir auklėjimas juose buvo patikėti rabinų ir senolių taryboms. Tai leido katalikiškose valstybėse susikūrusių žydų bendruomenių nariams gyventi pagal savo įstatymus, paklusti tik savoms taryboms ir saugoti bei vystyti savo nacionalinį tapatumą. Lenkijoje aukščiausiu žydų savivaldos organu tapo vaad 4 – žydų bendruomenių vadovų ir rabinatų atstovaujama visuotinė žydų bendruomenių taryba. Kiekviena bendruomenė turėjo savo valdžią ir religines institucijas.
Miestelio bendruomenė buvo pristatoma šeima. Ji, dažniausiai daugiavaikė, buvo žydų miestelio bazinis elementas. Galbūt tai susieta su dideliu mirtingumu viduramžiais, bet tai buvo ir žydų tradicija. Miestelyje gerbė daugiavaikes šeimas, o pačiose šeimose visada vaikams skirtas didelis dėmesys ir geranoriškumas. Šeimoje aukščiausiu autoritetu buvo tėvas, nors visi namų reikalai ir rūpesčiai gulė ant žmonos pečių. Vyras laiką leisdavo tobulindamas savo religines žinias arba užsiimdamas amatininko ar prekybininko veikla. Motinos funkcijos šeimoje buvo plačios – nuo vaikų gimdymo ir rūpesčio jais iki šeimos išlaikymo tuo atveju, jeigu vyras save paskirdavo maldoms. Reikia pasakyti ir tai, kad moteris nebuvo įpareigota religijai skirti tiek laiko, kiek vyras. Moralinė tėvų pareiga buvo paruošti vaikus savarankiškam, suaugusiųjų gyvenimui, o vaikai turėjo su maksimalia pagarba elgtis su tėvais ir rūpintis jais senatvėje. Tėvai vaikuose ugdė atjautą aplinkiniams ir pagalbos žmonėms supratimą, pagarbą bendruomenės autoritetams, mokytojams ir mentoriams. Auklėjimas žydų šeimoje vyko laikantis ir gerbiant tradicijas.
Iki šiol stebina miestelio vaikų auklėjimas ir švietimas. Nei viena Vyriausybė, nei viena pasaulio šalis dar nepasiekė tokio raštingumo lygio, kokį pasiekdavo miestelyje – 100 proc. jo gyventojų vyrų galėjo skaityti bei nors šiek tiek rašyti ir tai visai nepriklausė nuo to turtingas tai ar vargšas žmogus. Berniukai nuo ketverių metų mokėsi chedere. Darbo dienomis jie nuo ryto iki vakaro nagrinėjo Torą, mokėsi rašyti ir skaityti ivritu. Į jų išmokslinimą buvo įtrauktas ir žydų moralės, ir aritmetikos supratimas. Berniukus mokė melamedas (mokytojas), kuris su savo šeima gyveno tame pačiame name, kur rinkdavosi mokiniai. <…>. Nuo 13 metų berniukams buvo suteikiama teisė dalyvauti sinagogoje vykstančiose apeigose. Tuo mokslas chedere baigdavosi ir galėdavo tęstis ješivoje. <…>. Mergaitės nuo mokymosi buvo atleidžiamos, nors kai kada tėvai atiduodavo jas mokytis skaityti ir jidiš rašto. Mergaitės privalėjo padėti motinoms ir prižiūrėti savo jaunesnius brolius bei seseris.
Šeštadieniais ir žydų švenčių dienomis visi miestelio žydai lankėsi sinagogoje.
Už šeštadieninio šeimos stalo galėjo sėdėti ir duonos gabalėlio neturintis neturtingas žmogus. Tokį žmogų tądien kvietė į svečius ne todėl, kad padaryti jam malonę, o kad pašventinti stalą.
Miestelių gyvenimas turėjo savo specifinius bruožus, kurie buvo susieti su religija, ekonominiais faktoriais, išorinės nežydiškos aplinkos įtaka. Vienas iš miestelio išgyvenimo tokiomis sąlygomis faktorių buvo žmonių socialinis statusas, susietas tiek su jų genealogija, tiek ir su tais gerais darbais, kuriuos jie darė bendruomenės labui. Miesteliuose paplitęs posakis: ,,Es iz ništ dain iches!“ (,,Tai ne tavo genealogija!“) – žodinis šio supratimo svarbos miesteliui paliudijimas. Miestelio žmonių socialinę hierarchiją nustatydavo pagal derinį: genealogija – žmogaus autoritetas – materialinė padėtis. Hierarchiją sudarė trys gradacijos: ,,Šeine idn, balebotim, proste idn“ (gražūs – šaunūs žydai, šeimininkai – namų savininkai, paprasti žydai). Pati aukščiausia kategorija atitiko ,,šaunius žydus“, prie kurių įvertinus genealogiją, t. y. kilmę, buvo priskiriami mokyti (turima omenyje baigę ješivas žmonės), pašventę gyvenimą religijai, rabinai, bendruomenės vadovai, turtingi bendruomenės nariai. Vidutiniąją kategoriją sudarė žydai šeimininkai – pirmiausia, prekybininkai ir nuomininkai; šioje kategorijoje religinių kanonų laikytasi mažai, o priskirtųjų reputacija bendruomenėje buvo menka. Pačią žemiausią kategoriją sudarė paprasti žydai – amatininkai, valstiečiai, padieniai darbininkai, vargšai. Net ir paties vargingiausio jaunuolio ir jo tėvų statusą buvo galima pakeisti gerais jo mokslo pasiekimais ješivoje. Toks jaunas žmogus buvo pageidaujamas jaunikis bet kuriai, net ir iš turtingiausios šeimos kilusiai merginai. Genealogija įtakojo santuokas – kiekviena kategorija jaunikius ir nuotakas rinkosi savo aplinkoje. Suprantama, kad vargšai savo kategorijoje užėmė pačią žemiausią poziciją. Bet būtent kategorijos supratimas leido išgyventi labiausiai bedaliams bendruomenės nariams. Kadangi šių bendruomenės narių naudai buvo griežtai laikomasi labdarystės normų, tai leido išlaikyti jų kaip pasiturinčių ir gerbiamų žmonių statusą. Apie žmogų spręsdavo pagal tai, ką jis skirdavo kitų rėmimui. Tuo pačiu buvo pasiekiami du tikslai – ,,šauniųjų“ ir ,,šeimininkų“ žydų statusų palaikymas ir užtikrinamas vargingai gyvenančių žmonių išgyvenimas. Vargšams ir elgetoms pagalbą teikdavo šeštadienio išvakarėse ir ji buvo vertinama kaip Dievui reikalingas darbas. Aukos buvo dalijamos ir neturtingoms šeimoms, labdaros organizacijoms bei religinėms institucijoms. Labdarystę ugdė ir vaikuose.
<…>. Kažką panašaus į štetlą dar galima pamatyti Jeruzalės kvartale „Mea Shearim“ ir keliose chasidų bendruomenėse JAV, nors dabartinė aplinka ir laikas neleidžia jais įkūnyti praeities miestelius.
Žydų miestelių likimas (štetlas nuo pradžios iki saulėlydžio)
,,Pasakykite žydams, kad aš dėkoju už jų pasiūlymus ir suprantu tai kaip naudą, kurią galėčiau gauti, bet man būtų gaila, jeigu jiems reikėtų gyventi tarp rusų“.
(Iš Petro I atsakymo Olandijos burmistrui, kuris 1698 m. kreipėsi leidimo įvažiuoti keliems žydų pirkliams).
Jeigu iki XV-XVI a. apibūdinimas ,,Europos žydai“ taikytas žydams iš Vokietijos, tai vėliau dėl masinio jų išvykimo iš šalies taip sakant omenyje turėti Lenkijos žydai. Po tolimesnio jų įsikūrimo vis naujose šalyse ir Lenkijos padalijimo, atsirado apibūdinimas ,,Rytų Europos žydai“. Tada žydus suvienijo ne tik pastarasis pavadinimas, bet ir vieninga religija, vienintelė jidiš kalba, sudėtingos socialinės pragyvenimo sąlygos, bendras mentalumas bei kultūra. Tačiau kaip buvus tokiam bendruomenių izoliavimui susiformavo tų šalių žydų mentalumo ir kultūros vienybė? Paaiškinimas paprastas – žydų prekybininkų, pirklių bei verslininkų verslo sėkmei buvo būtinos kelionės ir kontaktai. Žydų raštingumas, visur platinamos bei skaitomos naujos knygos jidiš ir ivritu užtikrino pasaulėžiūros bendrumą. Prisiminkime, kad ir tą faktą, kai lokaliai Podolės (Ukraina) miestelyje atsiradęs chasidizmas per labai trumpą laiką paplito visoje Rytų Europoje. Nejučiomis prašosi mintis, kad nepaisant visą Rytų Europos žydiją ištikusių sunkumų ir netekčių, ji traktuotina kaip kažkoks funkcionuojantis valstybinis darinys. Tiesa, šis darinys neturėjo daugelio valstybės požymių (pavyzdžiui kariuomenės, vieningos ekonomikos ir valdymo, teritorinio vientisumo ir t.t.).
Taip susiklostė, kad Rytų Europos žydai gyveno dideliuose miestuose ir todėl buvo stipriai veikiami greitai besiformuojančia buržuazinių santykių įtaka. <…>. Ir nors tai Rytų Europos žydams leido gyventi palankesnėmis sąlygomis, tuo pačiu metu vedė į asimiliaciją, nutolimą nuo religijos ir bendrinės kalbos. Esminiu Rytų Europos žydų skirtumu buvo didelis gimstamumas, kuris sparčiai didino gyventojų skaičių. Tai kažkiek įtakojo didelis vaikų mirtingumas, skurdas ir daugiavaikės šeimos kultas miesteliuose.
Dar vienas Rytų Europos žydus charakterizuojantis faktorius buvo nesibaigiantys jų persekiojimai, pogromai, apribojimai į teises, ypač po to, kai jie atsirado Rusijos imperijos teritorijoje. Tai nepalankiausiai atsispindėjo miestelių gyvenime. Ypatingai ženkliai žydų padėtį apsunkimo kazokų sukilimo vado Bogdano Chmelnickio ir jo vadovaujamų kazokų veiksmai tuometinės Lenkijos teritorijoje. 1648-1658 m. žuvo dešimtys tūkstančių žydų, o likusiems buvo suduotas baisus moralinis ir ekonominis smūgis. Tai buvo patys kruviniausi to laikotarpio pogromai Europos žydų istorijoje.
Nors ukrainiečiai valstiečiai nekentė tik dirbusių lenkų šliachtų statytiniais žydų nuomotojų ir šinkorių (smuklininkų), kazokai per antpuolius nesirinko – išnyko šimtai miestelių bei jų gyventojų žydų. ,,Išsigelbėję nuo sukilėlių žydai liko nuogi ir elgetos. Turtuoliai neteko visų savo turtų ir tapo vargšais. Apiplyšę, sutinę nuo bado, išsekę žydai klajojo ieškodami išmaldos, bet niekas nedavė jiems nei duonos, nei aukos. Taip jie klajojo iš miesto į miestą (čia žodis ,,miestas“ reiškia tik tai, kad ,,miestelis“ buvo suvokiamas kaip miestas – autoriaus pastaba), visur kreipėsi pagalbos pas savo tautiečius žydus…“ 5. Ukrainos kazokams rūpėjo tik karas ir plėšikavimas – tai buvo jų egzistavimo pagrindas. Jų antisemitizmas buvo kryptingai nukreiptas prieš žydus ir siekta tik jų sunaikinimo. Istorikas N. I. Kostomarovas rašė: ,,Patį siaubingiausią nužmogėjimą judėjams rodė tauta: jie buvo pasmerkti galutiniam išnaikinimui ir bet koks gailestis jiems priskirtas išdavystei“. Vėliau Ukrainoje vykę tautos pasipriešinimai (Pilietinio karo metais, per Antrąjį pasaulinį karą) buvo lydimi kaip ir pirmieji – būtinų žydų aukų. Ir tai vyko tada, kai Ukrainoje gyvenę žydai niekada nepastojo kelio už savo teises kovojančiai Ukrainos tautai.
1666 m. žydai patikėjo menamam mesijui Šabtajui Cvi ir daugelis buvo pasirengę važiuoti į Šventąją Žemę. Bet jo nelauktas perėjimas į islamą šokiravo visą judėjų pasaulį, iššaukė papildomą žydų nusivylimą ir nepasitenkinimą, ypač po tragiškų istorinių įvykių.
1736 m. ant visų pergyventų nelaimių bangos susiformavo naujas religinis ekstatinis-pietistinis judėjimas – chasidizmas, kurio įkūrėjas Izraelis Ben Eliezeris (apie 1700 – 1760), žinomas Baal Šem Tovo vardu. Jis buvo kilęs iš vargingųjų sluoksnio, nebijojo net juodžiausio darbo, gydė žolelėmis ir maldomis, gerai jautė liaudies poreikius, jo bendravimas su žmonėmis vykdavo suprantama ir žinoma jidiš kalba. Judėjimo vadovas manė, kad kiekvienas žmogus, net ir nepaisant jo išsilavinimo, gali priartėti prie Dievo. Svarbu buvo ne religinis išsimokslinimas, o prieraišumas prie Dievo, kuris išreiškiamas malda. Reikia pažymėti tai, kad tuo metu dėl skurdo didelė miestelių gyventojų dalis tapo neraštinga ir todėl paprastiems žmonėms tapo nesuprantamas Talmudas. Chasidizmas nekvietė praturtėti ir, pirmiausia, rėmėsi neturtingiausiais gyventojų sluoksniais. Jo pagrinduose buvo pripažįstami visi religiniai įstatymai bei nuostatos ir tik religinių tradicijų srityje daug kas radikaliai keitėsi. Šis judėjimas bazavosi ant religinio išsilaisvinimo, didelė reikšmė buvo teikiama dainavimui ir šokiams maldos metu – tai kėlė nuotaiką engiamiems ir nuskurdusiems žmonėms, darė poveikį jų pasitikėjimui ir suteikė vilties tikintis dieviškųjų jėgų palaikymo. Aplink judėjimo lyderį Baal Šem Tovą (žmogų su geru vardu) palaipsniui atsirado palaikanti jo mokymą daugiatūkstantinė chasidų aplinka. Ukrainos, Moldovos, Rumunijos miesteliai buvo apimti šio judėjimo ir tik Lietuvoje Gaono (genijaus) Elijahu Ben Solomono didelio autoriteto dėka tradicionalistai (misnagdai – priešininkai) sugebėjo atstovėti radikalią judaizmo kryptį. Chasidizmas kaip ir konservatyvusis religinis misnagdizmo judėjimas prisidėjo stiprinant miestelių gyventojų dvasinę būseną ir tuo pačiu priešinosi žydų asimiliacijai. Baal Šem Tovos įtakoje formavosi cadikai (hebr. teisuoliai), kurie po jų pristatymo tapdavo jungiamąja grandimi tarp Dievo ir liaudies. Su laiku cadikai, į kuriuos žmonės kreipdavosi visais būties klausimais, jų sąskaita praturtėdavo ir nutoldavo. Kadangi cadikų funkcijos tapo paveldimomis, tai vedė į negatyvias pasekmes.
<…>.
Karai tarp Lenkijos bei Rusijos, Švedijos, Turkijos (1772-1795 m.) pakirto miesteliuose ir miestuose gyvenusių žydų socialinį statusą ir baigėsi masiniu nuskurdimu. Paskui sekė Lenkijos padalijimas (Rusija, Austrija, Prūsija). Jo rezultatas – pagrindinės Europos žydų masės (apie pusės milijono) atsidūrimas Rusijos imperijos teritorijoje – jai atiteko miesteliai ir jų gyventojai žydai. Į imperijos teritoriją žydai pateko ne savo valia – Rusija juos užkariavo. XVIII a. pabaigoje dauguma žydų gyveno kaimiškų teritorijų miesteliuose, beveik nemokėjo vietinių gyventojų kalbų ir laikėsi atsiskyrę. Miesteliai formavosi ir toliau egzistavo tik to laikotarpio Rusijos imperijoje ir Austrijoje, o Prūsijoje dėl liberalaus požiūrio į žydus labai greitai plito jų asimiliacija.
Carinėje Rusijoje vyravo žydų izoliacijos ir ištrėmimo tendencijos. Prisiminkime kad ir Aukščiausiosios Slaptosios Tarybos 1727 m. balandžio 26 d. Vardinį Įsaką (nurodomas rusų kalba): ,,Сего Апреля 20, Ее Императорское Величество указала: Жидов, как мужеска, так и женска пола, которые обретаются на Украине и в других Российских городах, тех всех выслать вон из России за рубеж немедленно, и впредь их ни под какими образы в Россию не впускать и того предостерегать во всех местах накрепко; а при отпуске их смотреть накрепко ж, чтобы они из России за рубеж червонных золотых и ни каких Российских серебряных монет и ефимков отнюдь не вывезли; а буде у них червонные и ефимки или какая Российская монета явится и за оные дать им медными деньгам“.
Ir vis dėlto po Lenkijos padalijimo žydų buvo taip daug, kad jau nebuvo jokio reikalo kalbėti apie tolimesnį jų trėmimą. Galiausiai tai baigėsi 1791 m. Jekaterinos II įsaku nubrėžta Sėslumo riba, kuri turėjo galią iki 1917-ųjų. Į šią zoną pateko tos teritorijos, kuriose gyveno žydai: apie pusė buvusios Lenkijos, Baltarusija, Lietuva, Ukraina, Besarabija ir Podolija.
Atsidūrę Rusijos imperijoje žydai neteko daugelio piliečių teisių, buvo likviduotos galimybės, Lenkijoje leidusios įsteigti išsivysčiusią žydų autonomiją. Susilpnėjusi žydų savivalda tapo vidiniu bendruomenės instrumentu ir be reikšmingų ryšių su aplinkiniu pasauliu, o Sėslumo ribos įvedimas apribojo dalykinių bei prekybinių žydų galimybių sferą. Ištrūkti už šios teritorijos ribų galėjo tik nedaugelis turtingų žmonių. Žydai, kitaip nei kiti gyventojai, privalėjo mokėti padvigubintus mokesčius. Nors Kijevas, Nikolajevas, Jalta, Sevastopolis buvo Sėslumo riboje, žydams jie buvo uždaryti. Pačios ribos viduje buvo ryški diferenciacija tarp turtingų ir vargšų. Turtingoji gyventojų dalis turėjo didesnes galimybes švietimui, kontaktams ir tai įtakojo jų nutolimą nuo religijos bei tradicinio miestelių gyvenimo. Vargingoji gyventojų dalis buvo giliai tikinti ir neraštinga – tai vedė ne tik į tolimesnį nuskurdimą, bet prisidėjo prie žydų izoliacijos ir miestelių gyvenimo būdo išlaikymo. XX a. pradžioje Sėslumo riboje gyveno apie 5-6 milijonai rusų-lenkų žydų. Dėl gyventojų izoliacijos pagrindiniu taip susiklėsčiusios situacijos trūkumu buvo žydų atsilikimas kultūros ir švietimo plėtroje – tai įtakojo jų ekonominę ir socialinę nelygybę kitų tautybių gyventojų atžvilgiu.
Valdant Aleksandrui I (1801-1825) buvo bandymų atšaukti kai kuriuos žydus diskriminuojančius įstatymus, o carui Nikolajui I (1825-1855) – sustiprinti žydų asimiliaciją kviečiant 25 metams į tarnybą kariuomenėje ir verčiant priimti krikščionybę.
Siekiant žydų asimiliacijos, 1870-1880 m. jaunimas skatintas mokytis valstybinėse mokyklose. Tuo pačiu metu į miestelių gyvenimą pradėjo skverbtis Haskalos6 idėjos. Šis judėjimas atsirado Vakarų Europoje ir kartu su juo pradėjo plisti nuomonė, kad jeigu žydams suteikti pasaulietinį išsilavinimą, pilietinį ir socialinį lygiateisiškumą jie taps paprastais piliečiais. Haskalos tėvyne yra laikoma Vokietija, o judėjimo įkūrėju ir pirmuoju vedliu filosofas Mozė Mendelsonas (1729-1786). Jo įkurto judėjimo nariai pasisakė už žydų emancipaciją (išlaisvinimą nuo engimo bei nelygiateisiškumo) ir siekė pakeisti vidinį žydų pasaulį, įtraukiant juos į bendraeuropinį vystimąsi. Prieš Mozę Mendelsshoną pasisakė mitnagedai ir chasidai, kurie baiminosi žydų nutolimo nuo tikėjimo. Galiausiai jos šalininkų maskilių atstovaujama Haskala, emancipacijos bandymai ir prasidėję pogromai pradėjo neišvengiamai artinti žydų miestelių gyvavimo saulėlydį, vedė į žydų asimiliaciją bei jų atsitraukimą nuo tradicinės kultūros ir kalbos. 1881-1882 m. pogromai sukėlė pirmąją žydų emigracijos bangą – daugiausiai į JAV. Vienintele išeitimi ir priemone užtikrinant tautos vystimąsi ir jos mentalumo išsaugojimą buvo žydų valstybės sukūrimas. Šio proceso pagrindų autoriumi laikomas iš Austrijos kilęs Teodoras Herclis (1860 – 1904).
1905-1907 m. pogromai padidino žydų emigraciją į Vakarus. Nepaisant to, iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Rusijos imperijos teritorijoje (daugiausiai Sėslumo ribos miesteliuose) gyveno apie 6 milijonai žydų. Šio karo pradžioje apie 0,5 milijono žydų buvo jėga evakuoti iš pasienio provincijos miestelių bei miestų ir neteko visko ką turėjo. Ir pagaliau 1917 m. revoliucija bei apie 1500 pogromų. Visos šiuos įvykius lydėjusios kančios iššaukė beveik 2 milijonų žydų sunaikinimą ir iš esmės pakirto miestelių statusą. Tuometinės valdžios stiprinimo rezultatu tapo Sėslumo ribos likvidavimas.
Pasibaigus Pilietiniam karui prasidėjo masinė žydų, ypač jaunimo, migracija į didelius miestus ir todėl miestelių vaidmuo vis mažėjo. Visur svetimi, amžinai vejami, engiami ir liaudies neramumų, karų bei sukrėtimų periodais naikinami, žydai stokojo savo nacionalinio žydinio ir jokie miesteliai, net ir turintys autonomijas, negalėjo jiems pakeisti prieinamos savosios žydų valstybės. Savojo nacionalinio žydinio sukūrimo būtinumo suvokimas ir tapo Izraelio valstybės atsiradimo aplinkybe. Tiesa, tai įvyko jau po Katastrofos, kurios metu dauguma žydų miestelių buvo sunaikinti. Nedaugelis išgyvenusių jų gyventojų, daugiausiai iš rumunų okupuotos zonos (Transnistrijos (Uždnieprės) dėl Sovietų valdžios antisemitinės politikos ir kitų aplinkybių (suteikti vaikams aukštąjį išsilavinimą, pagerinti materialinę padėtį ir kt.) apsigyveno miestuose.
Žlugus Sovietų Sąjungai ir socializmo stovyklai iš Rytų Europos išvyko dauguma buvusių miestelių gyventojų. Kartu su miestelių išnykimu buvo pažeistos ir vienų iš svarbiausių elementų, žydų-aškenazių mentalumo ir kultūros bei jidiš kalbos, pozicijos. Izraelyje jidiš kalba nebuvo palaikoma, nes vertinta kaip gėdingo galuto kalba. Miestelių žydų likimams tekusios kančios, šių žmonių izoliacija ir ribojimas nesumenkina miesteliams tekusio vaidmens saugant ir puoselėjant žydų tautos kultūrą, kalbą, nacionalinį orumą, priklausomybės didžiai tautai jausmą. Todėl per visus paskutiniųjų 500 metų baisiausius išbandymus žydus lydėjęs heroizmas yra neatsitiktinis. <…>. Kalbant apie tai reikia prisiminti apie žydų savigynos būrių sudarymą ginantis nuo pogromų, jų heroizmą dalyvaujant tų šalių, kuriose gyveno, karuose. Haskala pademonstravo dar vieną nepaprastą žydų sugebėjimą – įsigiję būtinas žinias buvę mažaraščiai miestelių gyventojai per vieną-dvi kartas sugebėjo užimti pačias aukščiausias pozicijas moksle, versle, kultūroje, medicinoje, jurisprudencijoje. Tai nulėmė auklėjimo tradicijos ir gabumų vertinimas įveikiant miesteliuose buvusius gyvenimo sunkumus.
… Istorija nežino tariamosios nuosakos. Bet neretai nesąmoningai iškyla klausimas: koks būtų miestelių likimas, jeigu neįvyktų baisioji tragedija – Holokaustas? Pakankamai įtikinama, kad dalis Rytų Europos miestelių išliktų ir palaipsniui taptų stambiais pramonės bei prekybos centrais. Gal būt kito likimo susilauktų ir išnykstanti jidiš kalba bei jos kultūra. Bet praeities ilgesys negali ir neturi užgožti šiandieninio gyvenimo. Izraelio valstybės atsiradimas ir jos stiprinimas prisideda naikinant skirstymą į žydus aškenazius ir žydus sefardus bei pereinant prie vieningos Izraelio tautos su vienintele kalba – ivritu.
Paaiškinimai
1Šmuelis Agnonas (Šmuel Josef Halevi Agnon), 1888 07 17 – 1970 02 17, žydų rašytojas, 1966 m. Nobelio Literatūros premijos laureatas.
2Kibucas (bendruomenė, susibūrimas) – Izraelyje žemės ūkiu užsiimantis ūkis, kuriame visa žemė ir gamybos priemonės yra bendra nuosavybė.
3Arnoldas Cveigas (vok. Arnold Zweig), 1887-1968, vokiečių rašytojas.
4Vaad – hebr. taryba.
5Iš amžininko ir įvykių liudininko Sabatai Gakogeno knygos ,,Sunkumų ritinys“. Amsterdamas, 1655.
6Haskala – žydų Apšvietos judėjimas.
Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.