Mariana Gončarova. Taip sako Haroldas Kasimovas. Jis per stebuklą išgyvenęs Holokausto vaikas
Iki virtualios pažinties su Mariana Gončarova, sužinojome dar vieną turmantiškių-drysviatiškių Kasimovų šeimos istorijos fragmentą. Apie jį skaitėme ir žiūrėjome video įraše, kurį atsitiktinai užtikome viename iš Baltarusijos žydų istorijai skirtų internetinių svetainių. Tyrinėję ir užrašinėję Drysviatų žydų istoriją iš liudijimų sužinojo, kad 1942 m. rugsėjį vokiečiai šiame kaime paliko penkias jiems reikalingas žydų amatininkų šeimas. Tarp jų ir žvejo Nachumo Kasimovo. Drysviatiškiai mano, kad visų paliktų šeimų nariai žuvo, nors girdėjo kalbant, kad viena išsigelbėjo…Dabar jau aišku – tai ir yra Kasimovai…Galite įsivaizduoti ką jautėme tai sužinoję mes ir žiūrėdamas video medžiagą profesorius Haroldas Kasimovas. Esame gavę jo leidimą drysviatiškiams pranešti kas toji šeima, pateikti turimą informaciją ir taip pakoreguoti bei patikslinti ne vieną dešimtmetį nežinotos istorijos baigtį.
Labai džiaugiamės galintys padėti žydų istoriją nagrinėjantiems kaimynams. Užmegztas bendradarbiavimas labai svarbus ir todėl, kad turime prašymą išsiaiškinti tolimesnį Kasimovų šeimą slėpusio lenkų ūkininko likimą. Mūsų surinkta informacija liudija buvus tragiškai lemčiai, tačiau tai dar turime patvirtinti baltarusių atsakymais.
O Mariana Gončarova jau dalinasi nauja istorija apie žydų tautybės žmonių likimą, kuriame būta kelių, istorijos herojus atvedusių į Lietuvą. Nagrinėjant ją bus reikalinga pagalba. Tikimės, kad kai žinomi istorijos fragmentai suguls į pasakojimą, pasidalinę juo su visais skaitytojais sulauksime stebuklo…
Jums pateikiamas pasakojimas parašytas po jo autorės kelionės į JAV, kur ji 2015-aisiais Grinelo religijotyros koledžo studentams vedė šiuolaikinės humoristinės literatūros seminarą ir susipažino su profesoriumi Haroldu Kasimovu.
Pagarbiai
Gražina Ragauskaitė ir Vitalijus Ščerbakovas
Visai neseniai gavome laišką iš Drysviatų (Baltarusija), kurį mums parašė vietinės vidurinės mokyklos istorijos mokytoja Emilija Leonovna Šavelo. Turime pasidžiaugti savo kaimynais ir pavydime jiems – besidominti kraštotyra bendruomenė jau prieš 25 metus, dar esant gyviems Antrojo pasaulinio karo liudininkams užrašė jų pasakojimus, remiantis jais sudarė Drysviatų žemėlapį ir jame sužymėjo visus miestelyje buvusius žydų namus bei gyventojus. Pasirodo, Haroldo tėvų namas išliko iki šių dienų (tai galėjo būti namas, kuriame gyveno Drysviatų gete įkalinta Kasimovų šeima, nes Haroldo sesers Ritos prisiminimuose minima, kad jų šeimos namai buvo sudeginti 1941 m. vasarą). Po karo jame veikė mokyklos klasė, paskui, kai 1957 m. buvo pastatytas naujas mokyklos pastatas, čia gyveno mokytojo Aleksandro Antonovičiaus Bartoško šeima. Vėliau namas kurį laiką stovėjo tuščias, nes jam buvo būtinas remontas. Dabar jis suremontuotas ir pensininkų Valerijos ir Zenono Gaidamovič privatizuotas.
Jau po pirmųjų susirašinėjimo su p. Haroldu laiškų supratome, kad iki šiol buvo neteisingai nurodoma jų slėpimosi vieta – tai buvo ne Malaki (vietovė Gardino srityje), o visai šalia Drysviatų esanti Mialka. Tikslinant Kasimovų šeimą slėpusios lenkų šeimos likimą buvo dar kartą apklausti kaiminiame kaime tebegyvenantys ir turintys žinių apie ūkininką Vladislavą Kazimierovičių Pivorovič (gim. 1913 m.) gyventojai. Jie patvirtino, kad Mialkoje buvo žinoma apie jo sodyboje paslėptus žydus. Ko gero, slėpdamas mirčiai pasmerktą šeimą Vladislavas turėjo akivaizdžiai demonstruoti ,,lojalumą“ vokiečiams ir taip saugoti savo paties bei artimųjų gyvybes. Jo sprendimo padėti žydų šeimai kaina buvo skaudi – 1945/1949? m. Vladislavas buvo internuotas į Borovičų mieste, Novgorodo srityje buvusią NKVD stovyklą karo belaisviams Nr. 270, bet iš jos nesugrįžo. Jo žmona mirė Mialkoje, čia ir palaidota. Kol kas nėra žinių apie V. Pivorovič vaikų likimus.
Haroldą Kasimovą nustebino mūsų žinios apie Vladislavo likimą – juk jis gelbėjo šeimą. Po karo, 1945-aisiais, jo tėvas susitiko su Vladislavu ir padovanojo jam žadėtą už šeimos išgelbėjimą namą Drysviatuose. Ko gero, praturtėjus Pivarovič šeimai būta kaimynų pavydo ir jie galėjo būti įskųsti Sovietų valdžiai už bet ką arba melagingai liudijant. Apsiginti Vladislavui buvo sunku ir todėl tokia tragiška jo gyvenimo baigtis.
Iki šiol neatsakyta dar į kelis mus labai dominančius klausimus – kur laidoti Turmante gyvenę žydai ir kurioje vietoje Turmante stovėjo Nochimo Kasimovo namas (užėmus vokiečiams Turmantą jame galėjo būti įkurtas gestapo štabas)?
Pasirodo, kad Drysviatuose žydų kapinių taip pat nėra. Tad padedami vieni kitiems su naujais projekto www.zarasu-zydai.lt partneriais iš Baltarusijos ieškosime atsakymo į šiuos Zarasų krašto istoriją ir konkrečiai vieną šeimą liečiančius klausimus.
Gražina Ragauskaitė ir Vitalijus Ščerbakovas
Sako, kad vaikystėje suprasti mirtį negalima. Vaikai jaučiasi nemirtingais. Suvokti mirties baimę kai tau dar nėra ketverių – tai baisi patirtis.
,,Mano tėvai liepė man išgyventi. Ir aš išgyvenau“, – sako Grinelo religijotyros koledžo profesorius Haroldas Kasimovas (Ajovos valstija, JAV).
Jis devyniolika mėnesių ir penkias dienas su tėvais ir seserimis praleido šiaudais ir bulvėmis pridengtoje gilioje duobėje. Duobėje, iškastoje po lenko ūkininko karvide.
Kelis kartus jis iš apačios matė kojas tų, kurie ieškojo į getą, o paskui į koncentracijos stovyklas išsiunčiamų žydų šeimų. Jis nemėgsta apie tai pasakoti. Jis nėra tokio pobūdžio organizacijų ir bendruomenių narys. Jo net nebuvo Atminimo dienos, skirtos žuvusiems karuose, iškilminguose susitikimuose.
Jis – profesorius, filosofas, išminčius. Jis dėsto pasaulio religijų kursą ir mano, kad religija – galinga jėga kovoje su neapykanta bei pykčiu.
**********
Haroldas gimė Turmante [dabar Zarasų rajonas] ir gyveno tenai, o vėliau Drysviatuose [Baltarusija] mylimas ir lepinamas tėvų, močiučių bei senelių, savo vyresniųjų seserų kaip pats jauniausias (jam tebuvo treji) ir lauktas šeimoje berniukas. Haroldo tėvas buvo žvejys ir suteikdavo darbą daugeliui vietinių gyventojų. Pagautą žuvį parduodavo Vilniuje ir Varšuvoje.
Tėvas visą savo šeimą į Turmante turėtus namus pervežė prasidėjus pogromams. Artinosi vokiečių armija. 1941 m. birželio 25 d. vietiniai vykdytojai pradėjo žydų tardymus, žudymus, jų turto padegimus ir grobstymus, patyčias iš jų….Liepos 2-ąją į Turmantą ir Drysviatus įžengė vokiečių kareiviai.
Kaip keista: tai ne atsitiktinumas, o dėsningumas. Ir girdžiu, ir skaitau apie tai ne pirmą kartą: Antrojo pasaulinio karo metu vykdytuose pogromuose dalyvavo ir vietiniai gyventojai. Kažkas – iš gobšumo, kažkas – iš neapykantos ir pavydo turtingiau gyvenusiems, kažkas – iš savo tamsumo, o kažkas – iš įsitikinimo, kurį vadiname antisemitizmu.
Kažkas panašaus vyksta kiekviename kare. Kai žmonės netenka žmogiškumo ir širdingumo, aplinkon iš savęs išleisdami pačius niekingiausius instinktus…
**********
Kasimovų šeimos namai Turmante buvo tokie didingi ir gražūs, kad miestelį užėmus vokiečiams jie čia įkūrė gestapo štabą. Net neleidę pasiimti pačių būtiniausių daiktų, šeimą išsiuntė į getą [į Drysviatus (Baltarusija)]. Kai kurios Turmanto žydų šeimos buvo tuoj pat sušaudytos miestelyje, o nagingus ir galinčius atlikti sunkius darbus apgyvendino gete [Drysviatuose]. Moterys mezgė kojines vokiečių kariams, o vyrai kasė griovius arba tiesė kelius.
Kartą iš darbo Haroldo tėtis atėjo su kraujuojančia ausimi: sargybinis jam kažką šūktelėjo, tėvas neišgirdo, o tiksliau nepanoro išgirsti. Jis visada išsirinkdavo ką jam girdėti, o ką ne – taip savo atsiminimuose rašė vyresnioji Haroldo sesuo Rita. Sargybinis sumušė tėvą automato buože. Nuo to laiko jis tikrai pradėjo negirdėti. O neužilgo pas Kasimovus atėjo šventikas. Jis perspėjo tėvą, kad gestapas renka į Braslavą [Baltarusija] visus žydus ir ten juos sušaudys. Tėvas stengėsi įtikinti ir kitas gete buvusias šeimas, kad reikia gelbėtis, bėgti, bet jo neišgirdo. Ar nenorėjo išgirsti…Pabėgus Kasimovams visus gyventojus tikrai sušaudė. Išvedė, pastatė į vieną eilę…Ir senius, ir moteris, ir vaikus…
**********
– Ir vaikus… – pasakė profesorius Haroldas Kasimovas.
Haroldas gražus, jis – intelektualas. Apvažiavo visą pasaulį, ilgai gyvendavo Tailande ir Japonijoje, susitikdavo, bendravo ir dirbo su žinomais religinio gyvenimo lyderiais, pačiais garsiausiais žmonėmis, tame tarpe popiežiumi Jonu Pauliumi II ir Dalai Lama. Haroldas – unikalių religijotyros knygų autorius. Viena iš pačių reikšmingiausių – ,,Nei viena religija nėra sala“. Tai knyga – tarpreliginis judėjiškai-budistiškas dialogas, kurį rengti spaudai Haroldas pradėjo 1960-ųjų pradžioje.
Profesorius išsilavinęs, nuostabiai ramus, draugiškas ir betarpiškas.
Neįmanoma patikėti, kad jo gyvenimas prasidėjo šaltoje duobėje, badaujant, tamsoje, visiškoje priverstinėje tyloje, beveik nejudant ir baimėje už savo gyvenimą.
**********
Vyresniąją Haroldo seserį Ritą paslėpė labai neturtingoje lenkų šeimoje. Lūšnoje be grindų. Didelė rizika. Lenkus ir baltarusius už žydų slėpimą sušaudydavo. Bet ši šeima buvo labai neturtinga ir jai reikėjo pinigų. Tėvas užmokėjo – taip rašo Rita. Į namus priėmė tik ją. Haroldas buvo dar labai mažas, o viena iš seserų buvo deganti brunetė ir joje lengvai buvo galima atpažinti žydaitę. Dėl šviesių purių plaukų pasisekė tik Ritai. Taip galvojo šeima. Šeimininkės sūnūs skriausdavo ir mušdavo mergaitę. Bet jų motina Ritą mylėjo už tai, kad ji greitai mokėsi viso to ką žinojo šeimininkė. Mergaitė klausėsi istorijų apie Kristų, lengvai išmoko lenkų kalbą ir katalikų maldas.
Kalėdų išvakarėse į namus užėjęs kaimynas nužvelgdamas mergaitę paklausė: ,,- Tai kartais ne žvejo Nachumo duktė?“ Šeimininkė pralemeno kažką nesuprantamo – atseit, tai dukterėčia. Bet tą patį vakarą mergaitę išsiuntė pas gete buvusią jos šeimą [parsivedė naktį tėvas].
Rytą pabudusi gete, Rita pamatė savo močiutę, kuri be perstojo meldėsi ir prašė Dievo palaimos savo vaikams bei anūkams. Mergaitė krito ant kelių šalia jos, persižegnojo kaip ją mokė neturtinga šeimininkė lenkė ir pradėjo nuoširdžiai melstis. Taip juodvi skirtingomis kalbomis vienam Dievui ir meldėsi…
**********
Kunigas dar kartą perspėjo šeimą apie sekančią dieną planuojamą žydų pervežimą į Braslavą ir kad visus sušaudys. Naktį jie pabėgo iš geto. Močiutė atsisakė ir žuvo. Kaip ir jos dukters bei jaunesniojo sūnaus šeimos. Sušaudė visus. Ir vaikus…
**********
Daugiau nei dvidešimt iš geto pabėgusių žmonių iš pradžių slėpėsi mažoje miško uoloje. Po to Kasimovų šeima drauge su kita penkis mėnesius gyveno karvidėje, o paskui tėvas išėjo ieškoti slėptuvės ir kelias dienas nesirodė. Užmokėjęs didelius pinigus auksu, jis savo šeimą pervedė į lenko ūkininko sodybą, kurioje jiems leido tvarte išsikasti duobę.
– Duobė gavosi nelabai gili, o į ilgį – tik žmogaus ūgio. Mes gulėjome stipriai prisiglaudę vienas prie kito. Savo duobę vadinome ,,kapu“. Iš viršaus ji buvo pridengta bulvėmis ir šiaudais. Šalia tėvas iškasė dar vieną duobę – sąlyginai sanitarinę. Baisią, dvokiančią, pilną rupūžių ir vabalų, – sako profesorius Haroldas Kasimovas.
Pirmąsias dienas ūkininkas jiems duodavo košę iš pupų, žolės ir lupenų, kurią jis virdavo auginamiems triušiams. Lenkas galvojo, kad karas baigsis po kelių mėnesių. Paskui ūkininkas suprato, kad maitinti ,,nuomininkus“ teks žymiai ilgiau ir nutarė juos…nunuodyti.
Su vaikais aklinoje tamsoje sėdinti Haroldo mama per kelis mėnesius tapo šeimos ,,ausimis“. Ji išgirdo ką su savo žmona kalbėjo ūkininkas ir papasakojo vyrui. Haroldo tėvas priėmė išmintingą sprendimą – jis pranešė ūkininkui, kad kelioms paroms išeina į mišką ieškoti partizanų būryje kovojančio brolio. Žinoma, Haroldo tėvas brolio nesurado, bet ūkininkui papasakojo, kad susitiko su savo artimuoju ir kitais partizanais bei pranešė jiems kur slepia savo šeimą. Ūkininkas suprato, kad jeigu nunuodys slepiamą žydų šeimą, apie tai sužinoję partizanai atkeršys. Vokiečiams taip pat nepraneši, kad kurį laiką slepi žydų šeimą – jie nesiaiškins, sudegins ūkį, o juodu su žmona sušaudys. Todėl šeimininkas buvo priverstas atsisakyti minties atsikratyti Kasimovais, bet nuo tos dienos nustojo juos maitinti.
Save pasmerkdamas mirtinam pavojui, Haroldo tėvas dažnai naktimis išlipdavo iš duobės, kad surastų duonos ir vandens. Jo sesuo Rita prisimena, kad jam išėjus visa šeima būdavo baimėje. O jeigu jis nesugrįš – kas tada bus su jo vaikais ir jų mama?
– Ką mes veikdavome visą šį laiką? Mama tyliai, pašnabždomis mums dainavo dainas ir mokė melstis. Ir dar mes mokėmės skaičiuoti. Ir miegojome. Prabusdavome alkani. Ir stengdavomės užmigti – pasakoja Haroldas.
Net mažas Haroldas gyveno pastovioje baimėje. Laikas nuo laiko jie girdėjo vokiečių kalbą, matė kareivių aulinių batų padus. Šunys uostydavo, urgzdavo ir letenomis draskydavo tas vietas, kuriose nustojusi kvėpuoti gulėjo nuo mirties besislapstanti šeima.
Kaip jie išgyveno, kaip išsaugojo žmogiškumą? Devyniolika mėnesių ir penkias dienas tamsoje, šaltyje, alkani jie ne tik išgyveno, bet ir išliko žmonėmis.
– Mes buvome daugiau mirę, negu gyvi – prisimena profesorius.
Prasidėjo Sovietų sąjungos armijos puolimas. Tėvas nutarė šeimą išvesti per besiartinantį frontą. Naktį jie išsiropštė iš duobės. Jaunesnieji vaikai nestovėjo ant kojų – jie nemokėjo vaikščioti. Tėvas pasodino juos į maišą ir užsivertė ant nugaros. Ėjo per mišką. Priekyje tėvas su Haroldu ir jo sesute, o paskui susikibusios už rankų mama ir vos pajudanti nuo silpnumo bei alkio vyresnioji sesuo. Kai kada Rita šliauždavo, todėl kad negalėjo eiti. Savo prisiminimuose ji rašė, kad kaip šuo šliaužė paskui savo šeimą.
– Mes buvome sukrėsti. Pirmą kartą po daugelio dienų pamatėme žvaigždes ir saulės šviesą, – pasakoja Haroldas, – medžius, kukurūzų lauką, pilnus vandens ežerus…
Jie išgyveno bombardavimą ir šiaip ne taip ištrūko iš miško. Kelias paras ėjo naktimis, o dienomis slėpėsi susprogdintų namų griuvėsiuose. Vokiečiai bėgo taip greitai, kad keliose vietose net paliko paruoštą maistą. O dar Haroldas prisimena koks gaivus buvo oras, kaip patekėdavo saulė ir kaip rytais čiulbėdavo paukščiai.
Jie priėjo prie ežero. Tėvas pasakė, kad ji reikia perplaukti, todėl kad tai pats greičiausias ir saugiausias būdas pasiekti išlaisvintą Turmantą bei jų namus. Vaikai nepamena kaip jie perplaukė ežerą. Tėvas kažkur gavo laivą ir juo yrėsi apie devynias mylias. Kitoje ežero pusėje stovėjo Sovietų tankai, o kareiviai net išplėtę akis žiūrėjo į Haroldo šeimą.
– Kai kurie, tarsi būtų pamatę vaiduoklius, net žegnojosi, – mes buvome išsekę, baisūs ir purvini, – tęsia Haroldas Kasimovas.
Kai jie pagaliau atėjo į Turmantą paaiškėjo, kad visi vaikai, su kuriais žaidė Haroldas ir jo seserys, buvo sušaudyti. Visi Haroldo giminaičiai, tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės buvo vokiečių nužudyti. Turmante neliko visų tų, kurie iki karo gyveno šiame miestelyje. Kažką nužudė, kažkas pabėgo ir nesugrįžo.
**********
Profesorius Haroldas Kasimovas visą savo gyvenimą tyrinėja įvairias religijas, o svarbiausia – jis yra tarpreliginio dialogo iniciatorius ir aktyvus jo dalyvis.
– Religija – tai didžiulė jėga, kuri gali daug ką pakeisti. Man tarpreliginis dialogas labai svarbus, todėl aš nenoriu, kad vaikai dėl sankcionuotos religinės prievartos, fanatizmo ir nuostatų, dėl ekstremizmo, bukvalizmo, dėl nacionalizmo ir atisakytų etikos normų netektų savo vaikystės. Dabar aš neįsitikinęs, nors aplinkui visi ir kalba, kad mes gyvename tikrai naujojoje epochoje. Viskame, kas vyksta pasaulyje, aš matau ir argumentus prieš. Bet viena, nuo ko mes negalime atsisakyti – tai viltis. Ir gailestingumas. Gailestingas žmogus laisvas nuo egoizmo, godumo ir iliuzijų, – sako profesorius Haroldas Kasimovas.
**********
– Profesoriau, kas gi jus tada išgelbėjo?
– Mes išgyvenome bei išlikome žmonėmis tik vidinės stiprybės dėka ir vedini mūsų tėvų meilės, šviesi jiems atmintis, – sako jis.
**********
Autorė apie Ukrainą ir save
Kai pas mus į Černovicko sritį atėjo rumunų fašistai, visus mūsų miestelio žydus surinko vienoje vietoje – surinkimo punkte, nuvedė į šilą prie Prut upės, atėmė pasiimtus su savimi daiktus ir sušaudė. O tų, kurie nepakluso ir neatėjo į surinkimo punktą, ieškojo mieste arba ateidavo tiesiai į jų namus…
Netikėtai daugelio mūsų miestelio gyventojų nuostabai atsirado vietiniai informatoriai. Jie padėdavo, pasirengę nurodyti namus, kuriuose gyveno žydų šeimos ir giminaičiai tų, kurie kovojo Sovietų armijoje.
Su manimi kai kada vyksta vienas keistumas. Aš staiga suprantu, kad tai – ne formaliai mokykloje mokytasi tolima istorija. Kad tai asmeniškai liečia mane ir yra visai šalia. Kad tai vyko visai neseniai, vakar, su čia gyvenusiais žmonėmis, šiame mažame kvartale, netoliese nuo mūsų senojo kuproto tilto. Žmonėms, su kuriais dar galėjau susitikti gatvėse ir kad esu dalis visų tų įvykių, o mano asmeninis gyvenimas – tiesiog šios istorijos tęsinys…
Štai vienas kaimas. Toks vaizdingas, turtingas kaimyninis kaimas. Mes važinėjame per jį į Černovcus ir atgal. Penkios minutės mašina. Žmonės darbštūs, besistengiantys. Namai – rūmai. Pievelės. Baseinai. Dideli prekybos-pramogų centrai, prašmatnūs restoranai ir viešbučiai. Niekuo nenustebinsi. Praktiškai Europa. Ir kartą mano sūnus, tada dar visai mažas, uždavė man netikėtą klausimą: ,,Mama, o kur čia, Bojanuose, akmeninis kareivis? Kodėl šiame kaime, kaip ir kituose, nėra paminklo žuvusiems kare jo gyventojams?“
Juk tokia buvo tradicija. Paminklas. Kad vaikai, anūkai žinotų šeimos istoriją…Užvažiavau pas vietinę valdžią ir tiesiai paklausiau kur jų paminklas…
Išaiškėjo baisūs dalykai. Kaimas, toks taikus, žydintis, turtingas, žinomas savo keliais, vietomis ir žmonėmis, kuriame mes dažnai būname pramogų centre, picerijoje ar hipodrome kovojo fašistinės Rumunijos pusėje.
Jo centre gyveno rabinas. Augino septynias dukteris. Kaip buvo įprasta, padėdavo kaimynams, pažįstamiems, visiems kas pas jį ateidavo į namus – visiems, kas prašė pagalbos. Dar neįžengus rumunų kariuomenei, tik pasigirdus kalboms apie puolimą, kaimynai užkasė visus. Mergaites. Rabiną…Šakėmis…
Kaip tai suprasti? Kaip suprasti?…
Dažnai sapnuoju sapną: aš apsirengusi ilgą pilką suknelę, su skarele ant ilgų juodų plaukų, kurie supinti į kasą, basa nuo kažko bėgu ir prie savęs slepiu kažkieno mažus vaikus. Aš bijau, kad išalkę ir pavargę vaikai nepravirktų. Kad mūsų nerastų. Aš skubiai pavojingais laiptais pakylu į slėptuvę, kurioje po vielomis atsiveria baugi tuščia giluma. Beveik bėgu glausdama prie savęs mažą berniuką, o už rankos laikau vyresnę mergaitę. O paskui stoviu su jais, su tais vaikais, prie greitos kalnų upės. Jos žaliuojančiais šlaitais nuo abejingai ant kalno viršūnės stovinčio seno kaimo malūno užtikrintai žygiuodami leidžiasi žmonės su ant sudėvėtų švarkų rankovių užrištais raiščiais ir nevalytais batais. Kiekvienas kaire ranka prilaiko ant peties kabantį automatą. Jie pagreitina žingsnius ir pirštais rodo į mane bei vaikus. Neturiu kur bėgti. Ką pamatau pabaigoje? Pilką nuo dulkių traiškantį aulinį batą. Ir visada panikoje pabundu. O mano rankos dar ilgai prisimena mažos mergaitės delniuką ir įtempiantį berniuko svorį.
,,Zerkalo nedeli. Ukraina“ (,,Savaitės veidrodis. Ukraina“), Nr. 46, 2015 m. lapkričio 27 d., http://gazeta.zn.ua.
Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.