Bendruomenės istorija

Turmantas

Pasakoti Turmanto miestelio žydų istoriją labai sudėtinga, nes jos kol kas rasti tik keli rašytiniai fragmentai bei žodiniai liudijimai. Tad pasakojimo pradžia bus kukli – kelios ištraukos iš laikraščių ir interneto svetainių, vienintelė rastos nušauto žydo siuvėjo Davido siuvimo mašinos nuotrauka ir Ritos Kasimovos Braun video liudijimas. Bet ir tiek radę negalime nesidžiaugti. Prisipažinsime – išsamiau papasakoti apie Turmanto žydų gyvenimą iki 1941-ųjų – didelis iššūkis, bet turime tiek noro sužinoti apie jį, kad tikimės įveikti visas ar bet didžiąją dalį kliūčių.

JAV pavyko rasti turmantiškį Haroldą Kasimovą – mūsų jau ne vieną mėnesį ieškomos Ritos Kasimovos Braun jaunesnįjį brolį, kuris savo laiške pranešė, kad mums bus persiusta p. Ritos knyga ,,Holokausto vaiko portretas. Prisiminimai ir apmąstymai“ (knygoje aprašomas prieškarinis Turmantas, žydų gyvenimas jame ir Antrojo pasaulinio karo metu Kasimovų šeimos išgyventi įvykiai). Neabejojame – daug naujo sužinosime pilnai išvertus du žydų tautos katastrofų ir heroizmo Memorialinio komplekso Jad Vašem archyvuose saugomus jidiš kalba užrašytus liudijimus, kurių autoriai 1914 m. Turmante gimęs  Mendlis Davidsonas ir  1910 m. Mošė Sondakas.

Liudijantis prekybininkas Mendlis Davidsonas pasakojo apie Turmantą, vaikystę, lenkų mokyklą, jo slėpimąsi nuo sunaikinimo Antrojo pasaulinio karo metais Baltarusijoje – Drysviatuose, Braslave ir kitose vietovėse. Jo liudijime prisiminimai apie deportaciją, priverstinį darbą, žydų turto grobstymus, įvykius Čepukiškių kaime, žydų reikalams spręsti miestelyje įkurtą žydų tarybą (vok. Judenrat) bei išlaisvinimą 1944 m. liepos 23 d. Liudijimo santraukoje anglų kalba minima buvus Turmanto žydų šaudymui 1941 m. rugpjūčio 11 d.

Mošė Sondakas prisiminė vokiečių okupaciją, miestelio savivaldos administracijos sudarymą ir jos vadovą Petrą Makauską (?), slapstimąsi Vilniaus rajono miškuose. Jo pasakojimo santraukoje taip pat minimas 1941 m. rugpjūčio 11 d. vykdytas Turmanto žydų šaudymas.

Gražina Zolotuchina straipsnyje ,,Kraštas kaip margas genys“ rašė: ,,Buvusi [Turmante] ir sinagoga, nes miestelyje gyveno daug žydų, tačiau iki šių dienų neišliko. Anot senųjų miestelio gyventojų, Turmante buvo penkios parduotuvės. <…>. Pašto patalpose buvęs teismas, kuriame teisėju buvo žydas Grindbergas, vedęs gražuolę lenkaitę“.

Giedrės Mičiūnienės ir Stanislav Kidul parengtoje knygelėje ,,Turmanto kaleidoskopas“ publikuojamame Natalijos Oginskienės pasakojime ,,Turmantas 1843-1944“ taip pat minima apie miestelyje gyvenusius žydus: ,,Tarpukario metais Turmante gyveno daug žydų. Jie vertėsi prekyba. Savo parduotuves turėjo žydas Jankelis, pats kepęs ir pardavinėjęs duoną. Kitas, Eina, prekiavo silke, duona, dešra. <…>.Turmante buvo daug kolaborantų, kurie vadovaujami nacistų vykdė holokaustą. Dauguma žydų bandė slėptis keisdami tikėjimą, bet ir tai neišgelbėjo jų. Pavyzdžiui, 1941 m. prie sentikių cerkvės buvo nušautas žydas Dutka, kuris buvo vedęs lenkaitę. Dalį Turmanto žydų išvežė į Magučių mišką ir ten sušaudė. Kita dalis, kuri nespėjo pabėgti, pasislėpti buvo išsiųsta į getus“.

Algimanto Miškinio ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ II-oje knygoje rašoma: ,,1938 m. Turmante buvo apie 300 gyventojų. Rinkosi nedidelis turgus ketvirtadieniais <…>“.

Savo prisiminimais apie Turmantą bei žydus dalijasi ir Latgalos (Latvija) gyventojas Benediktas Pivrikas:


,,1939 m. mes sužinojome, kad prasidėjo karas


Aš išaugau pasienio tarp Lietuvos ir Latvijos kaime. Iki karo šį teritorija, Turmontai, buvo lenkų, dabar Turmantas jau Lietuvos Respublikos miestelis. Tarp kitko, tada apylinkėse nebuvo nei vieno lietuvio. Gyveno rusai, lenkai, baltarusiai, žydai, latviai. Žemės tėvas turėjo hektarą, todėl dar buvo dailide ir dažnokai eidavo kitiems valyti rąstus. Mūsų buvo keturi broliai. Pamenu, gyvenome varganai. Ką kalbėti, jeigu gera druska buvo vertingu ir retu produktu, nes dažniausiai namuose būdavo juoda kaip žemė. Kai pavykdavo gauti baltos, visi džiaugdavomės.

Mūsų kraštuose pirmą mokyklą pastatė 1936 m. Bet nieko nejaudino tai, eina į ją vaikai ar ne. Štai pas mane iki karo tokios galimybės nebuvo. Vos paaugau, mane atidavė piemenauti. Pamenu, 1939 m. aš ganiau karves ir staiga pamačiau lėktuvą. Jis skrido vos kiek pakilęs virš miško, o paskui virš lauko. Užkliudęs rugius propeleris užsipainiojo varpose ir lakūnas lėktuvą nutupdė ant žemės. Iš visur susirinko žmonės pasižiūrėti į tą skraidantį stebuklą. Lenkas lakūnas papasakojo, kad prasidėjo karas su Vokietija. Bet vietoj vokiečių atėjo rusai. Mes, berniokai, pirmieji nubėgome pas juos. Mus pavaišino cukraus gabaliukais, padovanojo ženkliukų. Paskui pasklido kalbos apie trėmimus į Sibirą. Bet mūsų kraštuose, tikriausiai, turtingai gyvenančių neatsirado, nes nieko neištrėmė.


Šeimininkas į mane šaudė penkis kartus


1941 m. mane vėl atidavė piemenauti pas Milerį. Gyvulių jis turėjo mažai – karvę ir aveles. Taip pat ne labai turtinga šeima – be grindų pilnoje blusų troboje gyveno. Jau visiems buvo žinoma, kad vokiečiai kirto sieną, bet kareivių mes nematėme. Frontas ėjo kitur. Kartą aš prabudau ir pamačiau, kad šeimininko dukra stovi prie veidrodžio apsirengusi lapių kailiniais ir derinasi kažkokius papuošalus. Iš kur visą tai atsirado? Išvariau savo bandą ir pakelyje iš kaimynų sužinojau apie išvakarėse įvykusią nelaimę.

Pasirodo, Mileris užsirišo ant rankos baltą raištį, visiems pareiškė, kad jis policininkas, pasiėmė automatą ir nuėjo pas šalia gyvenusį kaimyną žydą Davidą, kurį visi vadino Dodka. Jis turėjo ,,Zinger“ siuvimo mašiną, kurią vežiojosi su savimi po namus ir taisydavo aprangą, kai kada ir naują pasiūdavo. Štai šį žmogų ištempė iš namų, nušovė ir įmetė kažkur į griovį.

Matyt, ne tik jį. Todėl greitai pas šeimininką vietoj vienos karvės atsirado aštuoniolika, veršelis, banda avių. Man, piemenukui, vienam jau buvo sunku susitvarkyti. Kartą aš nesugebėjau išvaryti bandos iš žieminių javų lauko ir jie nuėdė želmenis. Kol rėkdamas bėgiojau ir bandžiau ją išvaryti, atsirado automatu nešinas Mileris. Išbaręs jis nusitaikė į mane ir pradėjo šaudyti. Šoviniai lėkė visai šalia, tad taip išsigandau, kad kojas pakirto. Kai jis išėjo, surinkau tūtas – į mane buvo šaudyta penkis kartus. Atvariau bandą, nubėgau namo pas tėvus ir papasakojau, kad vos nežuvau. Mama pradėjo verkti ir uždraudė grįžti pas šeimininką. Po kelių dienų pasirodė pats Mileris. Gerai pamenu kaip išbalo klausimą išgirdęs tėvas:

– O tavo vaikai, kartais, pionieriais nebuvo? Žiūrėk, kad bėdos neturėtum.


<…>


O pabaigai aš pateikiu to nušauto žydo siuvimo mašinos nuotrauką. Ji buvo suvyniota į medžiagą, tačiau ši beveik sutrūnijo“.

Antrojo pasaulinio karo metais Turmante slėpti Daugpilio geto žydai.

,,Josifas Ročko, Holokausto tyrinėtojas Latgaloje, ,,Laikui“ papasakojo apie Ivano Lavrenovo išgelbėtus Daugpilio geto žydus. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Ivanas gyveno Lietuvoje, nedideliame sentikių kaimelyje netoli Utenos. Kai vokiečių kariuomenė okupavo Lietuvą, jis savo name slėpė kelis Sovietų Sąjungos karius. Kažkas jį įskundė vietos policininkams. Jie Ivaną areštavo ir išvedė sušaudyti, bet jam pavyko pabėgti. Kažkurį laiką jis slėpėsi aplinkiniuose miškuose, o paskui nutarė apsigyventi Daugpilyje – manė, kad mieste ,,pasimes“ ir taip galės pasislėpti nuo persekiojimo.

Šis planas jam pavyko. Ivanas įsidarbino dailide Daugpilio tvirtovėje ir susipažino su žydais iš geto. Kai išgirdo kalbas apie akciją – žydų šaudymą, jam pavyko savo darbo kamarėlėje paslėpti dvi geto kalines moteris – Etą Fonariovą ir Dorą Kobaš. Vieną iš naktų išvedė jas iš tvirtovės ir paslėpė pas pažįstamus, bet joms ilgai ten pasilikti buvo pavojinga. Ivanas nutarė moteris pervesti į Lietuvą, dvarą, buvusį netoli Turmanto stoties.

Daugpiliškis Borisas Lavrenovas prisimena tėvo Ivano, po mirties apdovanoto ,,Pasaulio teisuolio“ medaliu, pasakojimą:

– Tėvas pasakojo, kad kai kada žmogaus išgyvenimas priklauso nuo smulkmenos, pavyzdžiui samagono butelio. Pervestos bėglės Turmanto stotyje pamatė žandarus, kurie pas visus tikrino dokumentus. Bėgti buvo vėlu. Tėvas užėjo į būdelę pas prižiūrėtoją ir prakalbino jį lietuviškai. Tas atsakė. Tada tėvas išsitraukė su savimi atsineštą samagono butelį, pastatė ant stalo ir paprašė: ,,Pasakyk, kad vietinės“. Kada žandarai užėjo į būdelę, prižiūrėtojas mostelėjo ranka, kad čia, atseit, visi savi ir šie dokumentų netikrino. Vėliau Dora Kobaš pateko pas partizanus, o Eta Fonariova liko dirbti dvare, kuriame ją žinojo kaip pabėgėlę iš Pskovo Niną Ivanovą. Po karo Ivanas ir Etna susituokė.


<…>.“


Ruošiant medžiagą naudota: žydų tautos katastrofų ir heroizmo Memorialinio komplekso Jad Vašem archyvai, ,,Laiko“ (Latvija) straipsniai, publikuoti kladoiskatel.5bb.ru ir www.d-pils.lv, G. Mičiūnienės ir S. Kidul knygelė ,,Turmanto kaleidoskopas“, G. Zolotuchinos straipsnis ,,Kraštas kaip genys margas“ (laikraštis ,,Zarasų kraštas“, 2011 m. lapkričio 29 d.), Algimanto Miškinio ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ (II knyga).

Video medžiaga iš žydų tautos katastrofų ir heroizmo Memorialinio komplekso Jad Vašem archyvų.

Nuotraukos: iš ,,Laiko“ (Latvija) publikacijos kladoiskatel.5bb.ru ir Nacionalinio skaitmeninio archyvo.


Parengė Gražina Ragauskaitė. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Ščerbakovas, rusų – Gražina Ragauskaitė.