Bendruomenės istorija

Pirmieji Antalieptėje apsigyvenę žydai


Vytautas Indrašius knygoje ,,Mūsų kaimai prie Šventosios“ rašo: ,,Didžiąją daugumą miestelio gyventojų iki 1941 m. sudarė žydai. Kada ir kieno kvietimu jie čia apsigyveno dar nepavyko nustatyti“. Pirmąjį paminėjimą apie Antalieptėje (jidiš אַנטאַליעפּטAntalapt, Antalept) gyvenusius žydus perskaitėme Algimanto Miškinio ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ II-oje knygoje: ,,Iki vienuolyno su bažnyčia statybos baigties turbūt padidėjo ir miestelis. 1765 m. veikė žydo (nuomota) ir vienuolių karčiamos, rinkosi prekybmečiai <…>“. A. Miškinio knygoje pristatomoje Antalieptės  istorijoje minima, kad ,,1784 m. joje gyveno 8 žydų šeimos. <…>1848 m. miesteliu vadintoje gyvenvietėje surašytos 24 šeimos (116 asmenų), iš jų 10 žydų (57 žmonės). <…> 1886-1890 m. Antalieptėje nurodyta gyvenus 86 žydų šeimas (353 žmonės)“. 1790 m. miestelis pagal palikimą atiteko atsargos mjr. Kasparui Korsakui. Minėtos V. Indrašiaus knygos duomenimis ,,<…> 1790 m. miestelio inventoriuje jau išvardinta 13 žydų šeimų, stovėjo jų maldos namai, rytinėje miestelio pusėje buvo kapinaitės, kuriose laidojo iki 1941 m.“

Užsienyje išleistoje literatūroje rašoma, kad 1897 m. miestelyje gyveno 554 gyventojai, iš jų 474 žydų tautybės. 1898 m. balandžio 30 d. Antalieptėje kilusiame gaisre dauguma žydų namų sudegė, o jų šeimininkai neteko turto. Šioje nelaimėje antalieptiškiams padėjo žydai iš kaimyninių Dusetų – jie likusiems be pastogės tautiečiams rinko drabužius ir pinigus. Kadangi geografiškai Antalieptė arti Dusetų, tai turėjo įtakos ir miestelio žydų kasdieniniam gyvenimui: jie naudojosi Dusetose veikusiu žydų liaudies banku, žydų metrikacijos punktu, čia dirbusių gydytojų paslaugomis (jų Antalieptėje nebuvo).


Žydų padėtis iki Pirmojo pasaulinio karo ir po  jo


Iki Pirmojo pasaulinio karo Antalieptėje gyveno 80-100 žydų šeimų (apie 400 žmonių), veikė 10 žydų parduotuvių. Šiuo laikotarpiu pagrindiniu žydų pragyvenimo šaltiniu buvo miestelyje vietoj basųjų karmelitų vienuolyno 1893 m. įsteigtas didelis moterų stačiatikių vienuolynas, kuriame gyveno apie 80-100 vienuolių (šaltiniai nurodo skirtingą skaičių). Aptarnaujantys vienuolyną žydai buvo prekybininkai, malūnininkai, statybininkai ir kiti amatininkai: 3-4 batsiuviai, 2-3 juvelyrai, po vieną odadirbį ir siuvėją. Turėdami tik tokias galimybes, miestelio žydai gyveno vargingai.

Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietijai okupavus Lietuvą, situacija Antalieptėje pasidarė dar sudėtingesnė, o vienuolėms pasitraukus iš miestelio dauguma žydų neteko savo menkų pajamų pragyvenimui. Tačiau tai neturėjo įtakos žydų emigracijai – pasak kai kurių šaltinių, tik dvi jų šeimos paliko miestelį ir pasitraukė į Rusijos gilumą.

Po pirmojo pasaulinio karo Lietuvai atgavus nepriklausomybę (1918-1940 m.) žydų padėtis pasikeitė, todėl daugelis iš jų emigravo į Pietų Afriką, Ameriką ir Argentiną, miestelyje sumažėjo žydų tautybės jaunimo, kurio išvykimui įtaką darė ekonominės priežastys ir aplinkybės, nesudarančios perspektyvos pragyventi Antalieptėje. Likę miestelyje žydai gyveno nepritekliuje.

Pagal šaltinius užsienyje 1923 m. Antalieptėje gyveno 581 gyventojas, iš kurių 367 žydai (,,Virtualiojo štetlo“ informacijos duomenimis ,,<…> žydų bendruomenei priklausė 20 šeimų“).


Politinis gyvenimas ir religija


Antalieptės žydai, kaip ir gyvenantys kitose Lietuvos vietovėse tautiečiai, rėmė sionistų judėjimą, dalyvaudavo rinkimuose į sionistų kongresus: 1929 m. rinkimuose į XVI jų kongresą balsavo 2 miestelio gyventojai žydai, 1933-aisiais į XVIII-ąjį – 15 (10 balsavo už  Eretz Israel- HaOveded partiją, 3 – Mizrachi (religinio sionizmo) partiją, 2 – General Zionists (bendrieji sionistai), 1935-aisiais į XIX-ąjį – 114 (59 balsavo už Eretz Israel- HaOveded partiją ir 55 – Mizrahi partiją). Antalieptėje veikė Lietuvos sioninkų jaunimo draugijos Hashomer Ha’cijar (Jaunieji Sergėtojai) draugijos skyrius. Eglė Bendikaitė straipsnyje ,,Sionistinio judėjimo tendencijos Lietuvos Respublikoje (1918 – 1940)“ rašo, kad šios ,,Draugijos tikslas buvo: “<…> išauklėti Lietuvos žydų jaunuolius uoliais žydų tautos atgimimo darbuotojais ir dorais bei naudingais Lietuvos piliečiais“.

Miestelio žydai laikėsi tautinių religinio gyvenimo tradicijų, lankė buvusius medinius Toros studijų namus (Beth Midrash) ir dvi chasidų (angl. Hasidic Shtibl) sinagogas. Kadangi Antalieptė buvo maža vietovė, ji neturėjo rabinato. Aptarnaujantiems miestelio žydus rabinams varganai gyvenančios bendruomenės nariai finansiškai negalėjo padėti, todėl pragyvenimui jie užsidirbdavo parduodami mieles, kitus maisto produktus, religines prekes – tai buvo vienintelis jų pajamų šaltinis.

Žinoma tik apie kelis Antalieptėje skirtingais laikotarpiais gyvenusius rabinus.

XIX a. antrojoje pusėje vyriausiuoju miestelio rabinu buvo Jehuda-Judelis (pavardė nenurodoma), kilęs iš Vilniaus ir informacijos originalo tekste Shidvint (lietuvių kalboje nerastas pavadinimo vertinys, galimai Širvintų) miestų rabinų giminės. Jis buvo išsilavinęs, palaikęs ypatingai draugiškus santykius su žydų bendruomenėmis žmogus, gerbtas už išmintį, labdarystę ir labai gerą Toros žinojimą bei jos išmanymą. Kad padėtų kritinėse bendravimo situacijose, rabinas ne kartą buvo kviestas ir į kitas žydų bendruomenes. Nors mirus Novoaleksandrovsko (dabar Zarasai) rabinui Jehuda-Judelis buvo garbingo amžiaus žmogus, prikalbintas Antalieptės žydų sutiko tapti laikinu miesto vyriausiuoju rabinu ir juo buvo du metus. Po Jehudo-Judelio mirties Antalieptės vyriausiuoju rabinu buvo paskirtas jo žentas Nakhumas Kovnatas, bet miestelio žydai nepritarė tokiam sprendimui. Nakhumas Kovnatas savo noru atsistatydino iš rabino pareigų ir apsigyveno Latvijoje (informacijos originalo tekste nurodoma Balavsk, bet dabartinės Latvijos teritorijoje šios vietovės nerasta).

Paskutiniais miestelio rabinais buvo Zalmanas-Tuvija Markovičius, Izakas Noselis (Naselis) ir Jehuda Levinas. Rabinas Zalmanas-Tuvija Markovičius ir jo sūnus, knygos ,,Gyvenimo žodžiai“ autorius Haimas-Šimšonas žuvo Kauno IX forte. Literatūroje pabrėžiama, kad rabinas Haimas-Šimšonas buvo žinomas Ješivos mokytojas bei turėjo fenomenalią atmintį. Rabinai Izakas Noselis (Naselis) ir Jehuda Levinas žuvo Holokausto metu.

Antalieptėje buvo labai gerbiamas Zalmano-Tuvijaus Markovičiaus tėvas Mošė Markovičius. Nors jis nemokėjo rašyti, padedamas kitų parengė ir išleido knygą apie Lietuvos rabinus. Apie jį rabinas Efraimas Ošrejis knygoje ,,Lietuvos sunaikinimas“ rašė: ,,Nors jis turėjo puikią atmintį, visada su savimi nešiojosi užrašams skirtą sąsiuvinį ir pieštuką. Jam pasakojantys prisiminimus žmonės patys turėjo užrašyti šiuos tekstus. Mošė gyveno vargingai ir badavo, nes susidomėjęs religinėmis knygomis pamiršo apie kažkada išmanytą ir jį maitinusį batsiuvio amatą. Jo žmona visada sakydavo: ,,Knyga yra mano mirties angelas. Kai Mošė susidomėjo ja, badas atsikraustė į mūsų namus“. Nors Mošė Markovičius ir nemokėjo rašyti, padedant kitiems parengė ir išleido du knygos ,,Geriausių Toros mokslininkų vardai“ tomus“. Mirė 81 metų.


Verslai ir švietimas


Pagal 1931 m. Zarasų apskrities žydų verslininkų sąraše pateikiamus duomenis Antalieptėje gyvenę žydai turėjo miško medžiagų ir kuro gamybos (savininkas Izaokas Berolskis) bei manufaktūros (savininkas Icikas Šmuelis) parduotuves, keli dirbo pas ūkininkus. Tuo metu miestelyje buvo 15 amatininkų: 5 mėsininkai, 4 kalviai, 3 staliai, 2 siuvėjai ir batsiuvys. Turimą negausią informaciją apie 1920-1941 m. Antalieptėje buvusius žydų verslus papildo V. Indrašiaus knygos ,,Mūsų kaimai prie Šventosios“ informacija: ,,<…> manufaktūra prekiavo Norba Kirdeikis ir Mauša Levinas <…> Avalynės dirbtuves ir parduotuves turėjo Šmuila Manelevičius ir Natanas Minkas. ,,Virtualiojo štetlo“ teikiamoje informacijoje pateikiami duomenys, kad ,,Prieš Antrąjį pasaulinį karą miestelyje galėjo gyventi apie 300 žydų. Buvo 16 amatininkų, tarp kurių 2 siuvėjai, batsiuvys, skerdėjas, 4 kalviai, 3 dailidės. Dalis šeimų vertėsi žemės ūkiu“. Antalieptėje buvo žinoma Nakhumo Levino audinių parduotuvė ir Lipės siuvykla.

Renkant informaciją apie žydų mokyklas Antalieptėje, užtikome teiginį, kad pagrindiniai pokyčiai vyko būtent Antalieptės žydų vaikų švietime: nors miestelio vaikai galėjo mokytis joje veikusiose žydų religinėse pradžios mokyklose chederuose (berniukų religinis švietimas prasidėdavo sulaukus 3-5 metų, mergaičių mokimasis chederuose buvo neprivalomas), kai kurie tėvai Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje savo vaikus išsiųsdavo mokytis į kituose miestuose veikusias nacionalines mokyklas – jų aplink miestelį esančiose vietovėse buvo ne viena. Yra žinomi keli Antalieptės chederų mokytojai: Dovydas-Hirša Gulis (Gelis) vaikus mokė Toros komentavimo/aptarimo (Gemara) bei rusų kalbos ir hebrajų rašto ir Icė-Bencė (pavardė nenurodoma) – Toros skaitymo.

O štai ką savo prisiminimuose pasakojo mokytoja, plateliškė  Estera Bena-Ari Šapira (ištrauka iš Saros Veiss-Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“): ,,Apie 1930-uosius baigiau mokytojų rengimo kursus ir buvau paskirta mokytoja Antalieptėje. Dusetos, palyginant jas su šiuo mažu miesteliu, buvo didelis miestas.

Iš pradžių apsigyvenau vieno nedidelio ūkio šeimininko namuose. Žiemą man labai reikėjo jo pagalbos atsinešant malkų mažam mano kambarėliui prišildyti, bet irvažiavus gyventi pas Levinus šis rūpestis jau netrikdė.

Miestelyje nebuvo visuomeninės pirties. Tiesa, kelios šeimos turėjo jas savo kiemuose, todėl pirties dieną į jas susirinkdavo giminaičiai ir draugai.

Kadaise Lietuvoje buvo reikalavimas, kad norint gauti Švietimo ministerijos lėšas mokyklai, jos klasėje turėjo būti ne mažiau 40 vaikų. Antalieptėje tiek susirinko, bet visi jie buvo skirtingo amžiaus ir todėl dirbti buvo nelengva. Pamenu, kad turėjo praeiti nemažai laiko, kad pamatyčiau savo darbo rezultatus.

Retas žydas Antalieptėje kalbėjo hebrajų kalba – jau ilgą laiką mano mokinių tėvai kalbėjo lietuviškai. Dauguma miestelio žydų buvo paprasti, neišsimokslinę žmonės ir, manau, daugiausiai švietime buvo pasiekusi tik Levinų šeima. Aš inicijavau rinkimus į tėvų komitetą, bet ne visi tėvai patvirtinus jų dokumentus galėjo pasirašyti – kai kurie dėjo tik pirštų antspaudus.

Ko iš mokyklos norėjo tėvai? Pamenu vienos motinos žodžius apie tai: ,,Mes neturtingi žmonės ir aš prašau, kad jūs mano dukterį išmokytumėte tik aritmetikos, kad galėtų mums padėti parduotuvėje…“

Kasmet Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga susirasdavau plaukų kirpimo mašinėlę. Kam? Kad galėčiau apkirpti plaukus savo mokiniams, todėl kad jų tėvai neturėjo pinigų kirpėjui…

Dažnai važiuodavau į Švietimo ministeriją dėl pinigų mokyklai. Vėliau joje įkūriau mokyklos biblioteką, kurioje dauguma knygų buvo dovanotos. Kada atostogų metu važiuodavau į gimtuosius Platelius, traukinio keleiviams pardavinėdavau loterijos bilietus ir už taip ,,uždirbtus“ pinigus Kaune pirkdavau knygas mūsų bibliotekai. Ir nors mūsų fondas pildėsi lėtai, vaikai galėjo rasti ką skaityti…

Mano darbo pradžia buvo sunki, bet kai vaikai baigė keturias klases ir vyresnės mergaitės mokėjo skaityti – aš labai džiaugiausi pasiektais rezultatais. Mačiau savo pastangų vaisius ir net užsitarnavau tėvų komiteto narių bei rajono Švietimo skyriaus inspektoriaus pagarbą. Inspektorius atvažiuodavo iš Zarasų ir vertindavo mano darbą. Kai jis į mano klasę atvažiavo pirmą kartą, liepė joje sėdintiems berniukams nusiimti kipas (judėjų vyrų galvos apdangalas, turintis religinę reikšmę). Inspektorius buvo cinikas ir antisemitas, bet aš žinojau, kad jis mano darbu patenkintas ir kad būdamas kitose mokyklose mane net pagirdavo.

Po kurio laiko mano mokiniai išmoko kalbėti bei rašyti hebrajiškai ir pradėjo mokytis gimtąja kalba. Buvau pakylėta, ypač kai jie man parašydavo laiškus į Palestiną. Iki šiol išsaugojau vieną iš jų, kurio autorius kadaise buvo tikras neklaužada. Jame jis manęs paklausė: ,,Kaip mano mokytojai sekasi versle?“ Iš pradžių šis mano mokinys buvo ypatingai probleminis. Pamenu, pagavau jį vaginat pinigus iš ,,mėlynos dėžutės“ – žydų nacionalinio fondo aukų dėžutės. Tačiau paskyrus jį iždininku, jis pasikeitė.

Aš mokiau ir suaugusius Antalieptės žydus. Tuo metu turėjau kiek daugiau nei aštuoniolika metų. Man padėjo mokytojai iš Dusetų – Gillelis Švarcas ir Jahuda Slepas. Mus suvedė dviejų štetlų – Antalieptės ir Dusetų kaimynystė.

Kad man padėtų, Jahuda į Antalieptę atvažiuodavo dviračiu. Mes tapome labai geri draugai. Pamenu, Gillelis ir jo žmona Ella, Jahudos sesuo, dėjo daug pastangų, kad mudviejų draugystė nenutruktų. Jie mane dažnai kviesdavosi paviešėti Dusetose. Susitikę irstydavomės iki nakties laivu po ežerą, drauge dalyvaudavome mokytojų konferencijose. Kartą buvome pakviesti į Kaplanų banketą Zarasuose. Jahuda nuolatos klausinėjo ar man jame patinka, ar aš gerai leidžiu laiką. Mano mokiniai žinojo apie mudviejų draugystę ir kartą įėjusi į klasę ant lentos pamačiau užrašą: ,,Mokytoja Estera ir mokytojas Jahuda pora“…

1935 m. palikau Antalieptę ir išvažiavau į Zarasus, tačiau greitai gavau leidimą emigruoti ir išvykau į Palestiną.

Labai norėjau mokyti vaikus Jeruzalėje – ten gyveno mano brolis, bet buvau paskirta į Haderą. Pamenu, kad į jį atvažiavau lietingą dieną ir kad dėl blogo oro jis buvo labai purvinas. Miesto mokykloje dirbo tik du mokytojai. Nežinau kas paveikė mano nuotaiką – pravažiuojančių traukinių bildesys, blogas oras ir purvas, kad pagalvojau: ,,Ar aš vėl ruošiuosi dirbti mažame miestelyje?“ Todėl greitai nutariau, kad išvažiuosiu iš jo. Jaučiausi klaikiai, todėl įlipau į atgal Jeruzalėn važiuojantį traukinį! Tą patį vakarą aš susiradau Vyriausiojo mokyklų inspektoriaus namą ir paprašiau jį išsiųsti telegramą į Haderą, jog atsisakau išsinuomotojo kambario. Pamenu, kad tada jis man pasakė: ,,Jūs norite būti mokytoja Jeruzalėje? Palaukite dar metus kitus“.

Mano brolis Jeruzalėje turėjo savo verslą – pradėjau dirbti jo buhaltere. Būtent tuo laikotarpiu aš ir gavau laišką nuo savo neklaužados mokinio iš Antalieptės…

Labai dažnai žiūriu į Antalieptės mokyklos klasės nuotrauką – kai kuriuos atsimenu vardais, kai kurie, ko gero, žuvo…Labai norėčiau susitikti su išlikusiais gyvais…“

1937 m. Antalieptėje žydų vaikams veikė tik viena mokykla.


Prieš karą


1930-ųjų pabaigoje Antalieptėje gyveno apie 300 žydų.

Yra užrašytas pasakojimas, kad miestelio žydai labai mėgo autobusų stotelėje sutikti pro miestelį pravažiuojantį autobusą Kaunas-Zarasai. Kiekvieną vakarą 21 val. jie rinkdavosi pasižiūrėti kas atvažiavo į Antalieptę.

1930 m. Lietuvos telefonų knygoje nurodyta, kad Antalieptėje pas žydus turėtas tik vienas telefonas, kuris priklausė Šliomui Kopui.


Antrasis pasaulinis karas


 Indrašius savo knygoje rašė: ,,Artėjant vokiečių kariuomenei į Rusijos gilumą pasitraukė apie 20 žydų tautybės gyventojų“. Pasak šaltinių Izraelyje, 1941 m. birželio 26 d. vokiečiams įžengus į Antalieptę, prasidėta tyčiotis iš čia gyvenusių žydų. Rašoma, kad visi jie buvo surinkti aikštėje prie bažnyčios ir vienam iš jų, žinomam miestelyje prekybininkui Izaokui Berleskiui įdavus du pilnus kibirus vandens įsakyta bėgioti iš aikštės prie upės ir atgal. Tai jis darė tol, kol nukrito ant žemės. Stiprūs žydai buvo išsiusti priverstiniems darbams į ūkininkų fermas.

Skaitytuose užsienyje išleistuose šaltiniuose minima, kad 1941 m. rugpjūčio 26 d. vykdytose žydų šaudimuose Krakynės miške (Degučių seniūnija, Zarasų rajonas), galėjo žūti daugiau nei 300 Antalieptės žydų (V. Indrašius savo knygoje nurodo 320 žmonių, kai kurie šaltiniai užsienyje – 367).

Nemažai jaunų antalieptiškių žydų pavyko pabėgti. Buvo tokių, kurie tarnavo rusų daliniuose ir 16-oje lietuviškoje divizijoje. Antalieptiškis Kalmanis Šuras, vienas iš karo dalyvių, tapo Sovietų Sąjungos didvyriu. Po karo jis gyveno Vilniuje, 1979 m. emigravo į Izraelį.


Ruošiant medžiagą naudota: ,,Memorialinė Rokiškio knyga“, Saros Veiss-Slep knyga ,,Buvo štetlas Lietuvoje“, ,,Lietuvos žydų bendruomenių enciklopedija“, 1930 m. Lietuvos telefonų knyga, V. Indrašiaus ,,Mūsų kaimai prie Šventosios“, A. Miškinio ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ (II knyga), ,,Virtualiojo štetlo“ informacija, E. Ošrejo  ,,Lietuvos sunaikinimas“, www.epaveldas.lt informacija.


Nuotraukos: iš Zarasų krašto muziejaus, http://www.vilnaghetto.com (Chronicles of the Vilna Ghetto), Saros Veiss-Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“, Saros Veiss-Slep asmeninių, http://fiveprime.org ir Geto kovotojų namų archyvų.


Parengė Gražina Ragauskaitė. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Ščerbakovas